Va kas būna, kai antrą Kalėdų dieną, tau reik į darbą ir ten būna labai nuobodu. Ką tik pastebėjau dvi klaidas, kurių nepastebėjau piešdama.

Karoliukas šiandien laimingas vaikas. Pirma Akropolis ir vėl apdovanojo savo mūzomis. Antra viena mergina sakę, kad ji tikra menininkė. Trečia kita mergina sakė, kad jai patinka Karoliuko tapymo stilius ir klausė ar tapo Karoliukas iš nuotraukų. Karoliukas tik apsidžiaugė, tik išsigando ir pasakė - ne. Gera diena šiandien Karoliukui buvo. Tad ir ji su jumis bus draugiška ir gera ir pasidalins savo šedevrais.

Pirmasis, tai garsusis nuogasis žmogus, kuris nėra iki galo baigtas ir kuris tikriausiai jau nebus baigtas, nes Karoliukas yra baisi tinginė.

Antrasis.Degtukas, kuris susilaukė dėstytojo pagyros ir buvo liepta Karoliukui jį nutapyti.

Skaneris jį truputuką apkarpė, todėl jame labai mažai erdvės.

Tikriausiai todėl, kad Karoliukas dirbs ryt dvylika valandų ir turės prižiūrėti ne tik savo bet ir dar vieną stenduką ji dar nemiega. Taip baisai Karoliukas neatrodė, net dvyliktoj klasėj. Pajuodę paakiai - naujas stiliaus bruožas.

Juk laisvadienis imamas ne tam, kad per jį dirbtum?

Sakiau, kad esu business women? Vienas versliukas dar neaišku, kitas po truputį įsivažiuoja, trečias kūrybiniame procese. MONEY MONEY MONEY. Tik juos išleidi savo ateičiai ir neperki gražių batų, taupai ir perki batus iš maximos su akcija, todėl sutaupai daug pinigų ir esi laimingas vaikas su negražiais batais!

Moi nomier šėst šėst šėst.

Tracat adyn.

Tavo nuomonė tokia pati, koks ir ūgis.

Šiandien verkiau iš juoko.

Ir gaila, kad jūs to nesuprantat.

Prisiminiau... kad nepasveikinau Jūsų su žiema. Tikriausiai derėtų, juk geriau vėliau negu niekada. Bet apsieisim be tų be reikalingų glėbesčiavimųsi ir mielų šypsenų. Pasveikinsiu per Kalėdas. Dabar mano galva užkimšta visai ne romantiškais dalykais, tokiais kaip nupiešti nuogą vyruką su teisingomis proporcijomis, kaulais vietoje, raumenimis vietoje, nenutamsinti šešėlių, taisyklingai nupiešti akis, kaip padaryti plaukus plaukais, o kur dar refleksai refleksėliai. Po to imsimės kito vyruko. Oi ne Jūs tik nieko blogo nepagalvokit, juk reik pagaliau išmokt piešt tą prakeiktą kūną. O kodėl gi nepradėjus nuo pusnuogio seksualaus vyruko. Akademijoj gausim tik sukriošusius senius. O kai nupiešiu nešiu dėstytojui parodyti, o tada gausiu barti už tai, kad dar nemoku piešti... ranka per plona, rėmas per didelis, koja per trumpa, galva per maža. Bet vis vien tai didelis žygdarbis mano gyvenime, atsisakiau, savo sušikto kuklumo. Oi ne. Jei būčiau atsisakius, būčiau pasirinkus kitokią nuotrauką. Tikriausiai piešt pusnuogius vyrukus iš nuotraukų Akropolį ne pats geriausias sumanymas, kokį tik galėjau sugalvoti.

Taip mielieji, romantikos nėra... yra tik vyras ir moteris sukurti dulkintis. Sako ta kuri tuo netiki. Ir iš kur aš ištraukiau tą frazę, po velnių.

Turiu girtuoklius brolius trynius su užtinusiomis nosimis. Pamuštaakią moterį su visai nieko sofkute kambaryje ir daug baltų lapų. Kauno akropoliukas nepasižymi mūzomis, taip kaip Šiaulių. Čia geriau gerti arbatėlę, svajoti, sėdėti nepatogioje kėdėje ir vartyti antrą Anos Kareninos dalį. Dar paplepėti su kolegomis, juoktis su kolegomis, nusišnekėti su kolegomis. O tarpais tarp viso šito sakyti ,, Laba diena, gal Jus kas domina" tai yra dirbi.

O dėstytojai užknisa, nes prikiša į tavo makaulę be reikalingų dalykų.

Realizmas yra atgyvena. Metam jį pro langą ir potėpis po potėpio sukuriam kažką naujo. Tik tam reikia... Laiko. Lietuva moka tapyti tik bijo.

Sakė, kad aš moku tapyti.

O man pikta, nes meilė nėra meilė. O mylėti noriu.

Ir žinau, apie ką visą laiką svajoju.

Ne tavo nosiai, mergyte.

http://vimeo.com/17120979

Kartais leidžiu sau nemėgti meno.

Vakar. Sėdi Karoliukas ir mąsto... Ar būti palaikytai dvylikos yra gerai (oi kaip jaunai atrodau) ar toms sukriošusioms  senėm sakyt: ,, prasikrapštyk savo užpelijusias akis".  Ne... Iš tikrųjų Karoliukas renkasi savo jau šimtą metų vartojamą būdą  - šypsokis ir klapsėk akim. Paklapsi paklapsi... pasišypso ir visiem gerai. Amžinai jauna.  Užsiverskit jūs visi.

Šiandien. Šiandienai Karoliukas deda pliusą. Na nedidelį, neriebų , bet pliusas yra pliusas. 

Rytoj. Rytoj Karoliukas eis tapyt. Teptukai sudėti, lapai paruošti. Kaip ji pasiilgo!

Šiandieną užpuolė spalvotos Kalėdinės mūzos.

O ryt tapysim natiurmortus. Nes jau pamiršau aliejinių dažų kvapą.

*

O aš niekad negalvojau kad LastFm'e paspaudsiu eletronic ir Itunes'e prie žanrų pasirodys electronica. Prieš keturis metus būčiau tuo nepatikėjus.

Bonobo - Walk In the Sky (Feat Bajka)

Nors jei ne tos merginos balsas tikriausiai neklausyčiau.

Man patinka mintyse kartoti žodžius, kurie ištarti garsiai netenka prasmės.

(patartina žiūrėti iš toliau)

Naudingas šiandienos darbas. O kur dar trys valandos štrichuojant Apolono garbanas!

Aš vis skundžiuos, kad nemėgstu piešt garbanų. Dabar rodau, kodėl man nuo jų bloga.

Homeras!

Piešta apie 9.30h

Piešta apie 6h

Piešta apie 7h

Refleksai refleksėliai...
Kitas žingsnis Apolonas. Vemsiu ir Jojo garbanomis. Tik gal ne tiek daug.

Penkios dienos Akropolyje.

Oi ne ne ne, jūs tik nepagalvokit, kad čia naujo realybės šou reklama! Čia pavadinimas nusakantis kodėl jūsų mielas ir pasiilgtas Karoliukas taip ilgai buvo dingęs. Matot, rado naują gerą draugą - Šiaulių Akropolį, kuris saugo nuo lietaus, šalčio ir bado dvylika valandų per parą! Taip ir vėl Karoliukas dirbo ir pinigėlius skaičiuoja, o pinigėliai laukia, kada bus išleisti. Dar Karoliukas rado ir kitą gerą draugą - Salduva. Kad dar kiečiau skambėtų vienos žvaigždutės viešbutis. Su dviem sutręšusiomis lovom kambaryje, kurios globojo keturias naktis, kiauru lango rėmu, kurį toks protingas vaikas kaip aš užkamšiojo orandžinėm servetėlėm ir šildytuvu, kuris valandą papūtęs karštą orą perkaisdavo. Dar Šiauliai turi Brodvėjų, čia kaip Laisvės alėja Kaune, tik gražiau sutvarkyta. Ir dar tame brodvėjuje yra Kavakuki, kuris rytais vaišindavo brangiomis skaniomis bandelėmis ir kava.( Eis Karoliukas palaikinti Kavakukio į facebook'ą!) Kaip rytais pilvuką lepinau bandelėmis taip per pietus teta iš Akropolio radijo primindavo, kad akropoliuke yra daug kavinių, kuriose galima skaniai pavalgyti! Tik leis pinigus ir tavo pilvukas bus laimingas! Tave vilioja čili pica su savo nuostabiai foteliukais, kurie tik ir kviečia prisėsti, dar pridėdami akciją pietaujantiems arbata tik litas! Į kovą įsijungia Can Can'as su kuponėliais, kurie padeda sutaupyti dar priedo pridėdami nuostabiai besišypsantį padavėją, nuo kurio žvilgsnio kąsnis užstringa. Bet kovą laimini Bernelių užeiga su cepelinais tik už 5.50! Taip Karoliukas laimingai penkias dieneles ir gyveno, naktimis sapnuodama savo spalvotą lovą.
O laisvomis nuo įtempto darbo akimirkomis Karoliukas piešė (netikėta?!) ir dar su jumis pasidalins ką nupaišė. Geras tas Karoliukas, geras!

Dėdė, konkurentas, kurio keramika nebuvo tokia graži, kaip mūsų.

Stebėjau daug vaikų, nes labai noriu išmokti piešti vaikus, rupūžės sunku juos piešt

Dar stebėjau daug senukų, bet juos piešt daug lengviau.

Kaip sakiau, aš ten tikrai labai įtemptai dirbau.

O šitas favoritas.
Meilės trikampis.

Viena teta Karoliukui sakė, kad ji jau menininkė. O dėdė liepė rėmint ir iškart pardavinėt.

O business women jums sako: nespręsk pagal pirkėją iš aprangos, išlydėk pagal piniginę.
Kitas etapas: 30 dienų Kauno Akropolyje!
Per Kalėdas Karoliukas vems Kalėdomis.

Apie medų ir kitas problemas.

Taip. Atėjau pasidalinti savo super duper receptu : imi riekę batono tepi sluoksnį (tokį kaimišką riebų) sviesto ir tada sluoksnį medaus ( (kaip vaikystėje - kuo daugiau tuo skaniau, tuo saldžiau). Užgerti arbata!
P.S. Pasibaigus medui, galima naudoti ir obuolienę.
(receptas bus perduodamas iš kartos į kartą, jį man perdavė tėtis)

Taip ir saldinuosi savo dienas, kuriose linksmiausias įvykis dienoje nusišypsoti kaimynui per virtuvės langą, atėjus susitepti savo firminio deserto. O šiaip verkia toliau, Karoliukas kad nemoka piešti, verkia, oi kaip liūdna Karoliukui.. verkia verkia. Susitepa desertą, nes jau sūru nuo ašarų, ir toliau verkia ir taip graudu ant širdies ir taip negera, kad nemoka piešti. Bet pieštuko į rankas neims - tingi, verkti daug lengviau. Paverkia ašaras medumi užsikąsdama ir toliau tingi. Gėda jai dėl savo tingėjimo, gėda. Bet tingėti taip patogu, taip miela širdžiai, kad tik ir galėtų batoną su medumi krimsti ir toliau tingėti, geras tas Mikės Pūkuotuko gyvenimas. Tik baisiai jau draugų Knysliukų trūksta, nėra su kuo medumi ir tingėjimu dalintis.



Dėstytojas sako: ,,Ar žinai, kodėl dėstytojas viską žino ir taip gerai piešia, ar žinai?"
Karoliukas žibina savo didelėmis akimis į jį laukia slaptojo recepto, kad ir jos menkos rankelės taip pieštuką valdytų.
,,Piešiu mažiausiai tris valandas per dieną. Kiekvieną mielą dieną, net ir sekmadieniais"
Sulaukė Karoliukas slaptojo recepto, užgeso ugnelės jos akys. Neturi laiko Karoliukas taip daug piešti per daug dienotvarkė tingėjimu perkrauta.

Jei jis pakviestų mane į pasimatymą, galėčiau praleisti visą mėnesį piešimo. Tik tikriausiai jis nelabai žino, kad egzistuoju. Jei tik jį matyčiau bent du kart į savaitę, tai tikrai taptų mano nauja simpatija. Nes užtenka ir karto į du mėnesiu, kad neišliptų iš galvos! Tikiuosi, jis toks pats protingas, kaip ir gražus, nes kitaip nusivilčiau pasauliu.
Jo garbanas, kad ir kaip jų nemėgstu piešt, tikrai pieščiau, jei tik jis būtų su manim tas devynias valandas.
O šiaip naktiniai pranešimai visada padaro gėdą mano blogui.
Turiu kelis planus su senas simpatija. Tik gaila, kad jis tų planų nežino ^^. Netikėta!
Einu toliau kankintis su savo nemiga ir kur naujus planus senom simpatijom ir svajot apie naujas simpatijas.
Absurdas.
Bet tokia jau aš.

Dar vienas pliusas filmui - ,,Lust For Fife". Apie Van Gogą!
Radau naują laiko švaistymo būdą! Žiūrėsiu filmus apie menininkų biografiją! Tai bent jau naudingai švaistysiu! Kitas - BASQUIAT!
O po tokių filmų, toks įkvėpimas piešt ateina, tik rodos, imk pieštuką ir viskas kaip iš pypkės eis, bet deja... pažiūrėjus filmą nepatobulėji. O Gaila... Gaila!

Dedu pliusą filmui - ,,Modiljanis|.

Modiljanis klausia Renuaro:
-Kiek šitas namas?
-Du paveikslai. Dvi mašinos garaže - du eskizai.

Dievai!


*
O pasirodo reikia visai nedaug tik pasvajot! O kad man ir meilėj šitaip sektųsi!

Kažkur skaičiau, kad batsiuviai - be batų, siuvėjai - neapsirengę, bet dailininkams to niekada nebūna, jie visada nusipiešia savo portretą. Šiandien ir aš pabandžiau. Žinau ko trūksta, bet dar nemoku. Tebūnie taip. Kada bus ir patobulesnis, o dabar gerai ir taip!

Kaip smagu rytą atsikelti, pratraukti užuolaidas ir pamatyti, kad vakarykštis tavo dviejų valandų darbas nuėjo šuniui ant uodegos ir lapų kieme dvigubai daugiau nei vakar. Ir kaip smagu, kad kaimynai augina ąžuolą! Kaip smagu, kad vėjas pučia į mūsų kiemo pusę ir pas kaimynus, nei vieno sušikto lapelio kieme. Nes visi lapai pas mane kieme! Kaip smagu! Ir kaip smagu žinoti, kad šiandien sugrėbus ąžuolo lapų patalą nuo savo pievos, ryt rasi tą patį! Kaip smagu! Mielas Kaimyne, jei augini ąžuolą, susirink lapus į savo kiemą.

Karolukas darė atsilenkimus, tad skauda presą. Grožis reikalauja aukų. Bet per didelių, kad atsikeltų ryte pabėgiot. Tad ir toliau skųsis pažiūrėjus į veidrodį ir kimš batoną su obuoliene vakarais! Ir atsilenkimų nebedarys. Juk skauda pilvo presą, užteks ir tų kelių. Juk bent morališkai jaučiasi geriau - sportavo.
Ir televizorius sugedo. Šiaip nesiskųstų... nebėda. Bet Hauso nematys. Ir šiaip naujo televizoriaus nori su 3D, kuris iš tiesų jai visai nereikalingas. Bet ką tu kietai - 3D!
O ir dar viena batų pora nepamaišytų. Iš tikrųjų jai visai nereikia batų. Bet juk reik prie savo super duper vasarinės batų kolekcijos pridėt dar porą žieminių! Nes juk reik turėt kelias poras...kad prie rūbų lengviau priderinti būtų.
O šiaip. Gyvent jai pasidarė nuobodu. Sako gal bandom ką naujo?! Ir sėdi toliau apsikabinus savo mielą kompiuterį. Geriausi draugai tapo. Šildo ją miela klaviatūros draugija. Naktimis apsikabinę miegotų. Tad užpuolą Karoluką sąžinės graužatis - degraduoji degraduoji. Neskaito knygų...per daug ten raidžių, per daug sunku. Tik svajoja, kaip skaito ,,Karas ir Taika". Pasvajoja ir toliau degraduoja apsikabinus savo loptopą. Ir vis sau kartoja:,, išsikapstysi iš savo depresijos. ruduo - sunkus metas." Bet iš tikrųjų tai ji tingi iš tos depresijos kapstytus. Nes tingėjimas gyvenimo būdų tapo. O dar prie depresijos ir geriausias (pats geriausias) draugas fotoaaparatas sugedo. Tad bijo Karolukas nešt jį taisyt, bijo sužinot kainą. Tad sėdi apsikabinus ir verkia... verkia. Bet iš tiesų visi tik mano, kad ji verkia dėl savo paties geriausio draugo... ne iš tiesų ji turi verkti dėl ko kitko. Juk visada būna tas - love hurt metas. O ruduo toks tinkamas metas. O ir kaltint čia visda lengviausia nieko dėtą rudenį.
Bet iš tikrųjų tai Karolukas, nesiskųs, ji nemėgsta žmonių savomis problemomis apkrauti.

Kažko minimalistiško ir šalto.
Nes vis dar nemėgstu spalvų.

http://www.youtube.com/watch?v=gsUK4mlv9m0&feature=player_embedded#!

Turėjo būt Augustės, bet į jį nuosavybės teises reiškia sesė ir mama. Šeimininkas priklausys nuo šokolado kiekio mano kišenėje.

Pavadinimas bus tada, kai sugalvosiu.

Spontaniškas. Be jokio apgalvojimo tad ir kompozicija kliūna. Naujo braižo ieškojimas su senom detalėm.

Einu prieš vėją, nes taip labiau patinka.

Galėjau beveik išpildyti svajonę.
Vadink mane kvaile arba labai protinga.
Atgręžiau nugarą ir nuėjau.

Nouvelle Vague - I Melt With You

Va ką daro nelabai protingi vaikai vidurnaktį, kai jiems ryt į darbą. Bet juk reik išbandyt naują sritį.  Jau visa photoshopo profė.  

Šiandien dėstytojas sakė : ,, Ji turėjo įstoti. Vilnius čia viską sušiko". Peiliu į širdį ir dar pamakaluoja.

myli
nemyli
myli
nemyli
myli
nemyli
myli
nemyli
niekaip negaliu atsikratyt senų įpročių - sėdėjimo ir svajojimo. Pasidedi pakelį draugių atneštų sausainių, įsipili arbatos iš termoso ir sėdi... svajoji. Aplinkui šmirinėja žmonės ir klausia ,,kiek kainuoja?". O tau nei jie rūpi, nei tau jų reikia (reikia...reikia...). Tik sudrumsčia tavo ramybę. O tau vis dažniau kirba mintis. Nemyli... nemyli... Penki litai. O gal vis dėlto... Dešimt litų. Net pati nesuprantu. Penki litai... Nemyliu.
per stipriai pasakyta, ne tas žodis. bet vis dėlto.

Kai ant subinės nuo sėdėjimo užauga mazolis reiškiasi per daug sėdi arba tavo kėdė kieta, mano atveju, savo guolio minkštumu nesiskundžiu, vis dėlto juk sėdžiu ant lovos. Tačiau mazolį prisitryniau, kaip reikalas. Reik kelt savo subiniuką nuo minkštojo guolio ir mąstyt toliau apie gyvenimą ( o taip mielieji, pasirodo gyvenime yra įdomesnių dalykų nei miegojimas ir tingėjimas. Pati tuo negaliu patikėti). Tai va, kai jau pernešiau savo subiniuką nuo minkštosios savo lovos ant kietos kėdės darbo vietoje, praplėčiau savo akiratį. Gera savaitėlė ir vėl savo sėdimąją parnešiu ant lovos, bet dabar, kaip praplėčiau savo akiratį, supratau, kad naujais metais priimsiu baltą gyvenimo mestą pirštinę ir eisiu kovot. O iki jų, toliau minkštai ir nelaimingai sėdėsiu savo spalvotoje lovoj.


Kieta ir nemiela kėdė apkrauta mano rudeniškais draugais.

Kartais net rudenį nugeltusios žolės gali atrodyti tokios romantiškos ir gražios. Jau buvau pasiilgusi fotoaparato savo rankose. Klepš klepš... užraktas.



Šioje nuotraukoje visiškai sutelpu aš. Leidžiu jums, meno kritikai, įžvelgti, kas joje parašyta.

P.S. Supynė skirta dviems... Gal kas su puodeliu arbatos kada prisijungsit?

Kartais mąstau, kad neverta mąstyti, nes tavo mąstymų niekas neišgirs, be to tavo mąstymai iš tikrųjų niekam ir nerūpi. Tad kodėl mąstau ir pati nežinau. Sėdžiu kartais tamsoj lovos kampe apsikabinus pagalvę, tam kad nesijausčiau tokia vieniša ir mąstau. Mąstau. Išduočiau ką mąstau, bet nei jums rūpi, nei jūs norit sužinot. Nes jūs turite savo mąstymus ir mąstote savaip, tad ir ką aš ir kaip bemąstyčiau jums, bus švelniai tariant - nusispjaut, nes manote, kad jūsų mąstymai geresni nei mano. O gal jūsų mąstymai ir geresni, gal kada nors jūs parašysit knygą apie savo mąstymus ir išliesite ten savo pykti apie globalėjančią visuomenę, apie technologijas užgožiančias tikrąsias vertybes, amerikonizmą įsiveržiantį į mūsų kultūrą puoselėjančią tautą, apie menininkus, kurie nebepuoselėją tikrųjų vertybių ar išvesite naujų filosofijų apie meilę, individą, visuomenę ir panašiai. Bet kad ir kiek jūs knygų parašytumėt, iš tikrųjų jūsų mąstymai niekam nerūpės. Na gal atsiras vienas kitas šviesuolis, kuris sakys: ,, va čia tai žmogus, va čia tai mūsų kultūros puoselėtojas" ir paduos nesusipratėliams dvyliktokams nagrinėti jūsų tekstą. Jie keiks jus ilgai ir nuobodžiai, kol po kelių metų keli iš tų keikūnų patys ims mąstyti ir rašyti knygas. Ir juos žinos tik keli apsišvietėliai, kurie tik patys tarpusavyje pažins kas jie tokie ir girs vienas kito mąstymus nors patys ir mąstys kitaip ir jiems kitų mąstymai iš tiesų nerūpės.
Moralo čia nėra ir neieškokit.
Skyrybos nemokėjau niekad.

Akla Mūza.
Nežinau, kaip ir iš kur. Iš pradžių ji turėjo akis. Vėliau nusprendžiau bus taip. Nebūdinga man.

Jūs tik neišsigąskite. Tiesiog mėgstu viską tobulai suderinti. O šiuo metu mėgstu juodai baltą.

O kaip man patinka plaukus draikantis vėjas. Ir pokalbiai autobuse.

I don’t believe in a fairytale end

Kate Nash -We get on

Kai groja ji, man kalbėt nereikia. Tik jei dainuočiau aš, truputėlį pakeisčiau pabaigą. Truputėlį.

Nemyliu nieko nieko
Ir nemylėsiu niekados
Pasakė Pūkuotukas
Užlipęs ant tvoros

...O jei ką nors pamilsiu
Iškart nebemylėsiu
Užmerksiu akį vieną
Ir greitai pasislėpsiu

Nes man Knysliukas sakė
Kad meilė - negerai
Tai panašiai, kaip gripas
Sklerozė ar tymai.

O Nulėpausis tarė:
Kad meilei reik aukos
Dalintis balionėliais
Medum ir visu kuo.

Medaus - oi niekam niekam
Neduosiu niekados
Todėl ir nemylėsiu
Sėdėsiu ant tvoros.

Absoliutiškai nieko.

Ir plaikstosi vėjyje nutraukti elektros laidai
ant jų pakabinus buvau savo laimę
o oranžiniam vėjy nuskrido mano meilė.


*

Ir aš laiminga savo mažam pasaulį spalvom nudažytam
ir nesvarbu, kad aplinkui pilkuma nematyta,
ten kur žengiu spalvos byra.

*

Kai ant asfalto kreidutėm piešiau man nerūpėjo šis pasaulis
Pastelinėm spalvom piešiau ir nemačiau kas dedas.

Turiu trintų porų sriubos ir žuvies pyrago. Gal kas į svečius?

Kas gali būti geriau už plenerą prie kompiuterio ekrano.

Jei dar kada sapnuosiu tokį sapną. Nežadinti. Miegosiu amžinai. Nes tik ten, kur sapnai mums gerai.
Gal jau per dažnai gyvenu ten kur negalima... Įdomu yra anoniminių svajotojų susirinkimai?

Kankinosi pametę pasikalbėjimo siūlą ir negalėdami jo surasti.

Atrodo, kas gali būti geriau, nei dviese tipenti vidurnaktį apšviesta gatve ir plepėti plepėti plepėti. Bet kažkaip širdelę spaudžia, kirminėlis griaužia. O Nemunas buvo gražus.

Verkia skaitydama Aną Kareniną.

Piešti piešti niekada nepabosti.

Jei artimiausi metu būsit prie VDA KDF užsukit į jos foje. Dėstytojo R.Mulevičiaus darbų paroda.
Aš ir kada nors taip mokėsiu.
Kada nors.

Geras laikas prisipažinti meilėje.

Nieko gero. Šalta.

šitas man patinka. nors jau labai primena, aną mano katina O.o (10x15cm)



Parduodu. :D
Rėmintas. Kartonas, aliejus; 30x40

Seniau buvo lengviau.Du mėnesiai. Mėnesis. Toliau laiko tarpas pradėjo mažėti. Džiaugiuosi savo valia, kuri labai valingai iškenčia visas dvi dienas.

Depeche Mode - Peace
Neklauskit, kodėl bet man ji patinka.

Rooney - When Did Your Heart Go Missing

Love don't come so easily
This doesn't have to end in tragedy.

Go make your next choice be your best choice.


I would if I could. I'd do most anything spontaneously.

Maximos, norfos, šilai ir visos kitos parduotuvės taip ir pranašauja artėjančią rugsėjo pirmą. Cha mielieji, juokiuosi jums į akis. Baigiau. Šiemet nepirksiu jokio prakeikto sąsiuvinio matematikai, istorijai ar fizikai. Nereikės man ten sėdėt. Geras jausmas.

Tiek daug nežinomybės. Tiek daug klausimų. O aš, rodos, gulėčiau žolėje ir klausyčiausi, ką man šneka vėjas. Laukčiau, kol mane apgaubs rūkas ir užmigčiau po žvaigždėtu dangumi. Žinau, ko noriu, nežinau ką daryti. Pasiklydau savo pačios sukurtam labirinte.

Pranešimas stojančiajam (-jai),
Antrajame bendrojo priėmimo etape Jūs nepakviestas (-a) studijuoti aukštojoje mokykloje. Dalyvaukite papildomame priėmime.

Vakarui praskaidrinti :D
Ką VDA susitiksim kitais metais. Na jei ne kitais, tai dar kitais. Vieną kartą tu mane priimsi :D

Klaipėda.Smiltynė. Susitiksim rugpjūtį. Lauktuvėm laukit nuotraukų.

Tikriausiai mažiau liūdžiu dėl to, nei liūdžiu dėl ano. O turėčiau liūdėti dėl to daugiau, nei liūdžiu dėl ano. Bet man taip liūdna dėl ano, kad kartais pamirštu, jog turėčiau liūdėti dėl to. Tad šiąnakt verksiu dėl ano, nors turėčiau verkti dėl to.

Iš eskizų sąsiuvinio paslapčių. Šiandien aš dosni ir dalinuosi su visais. :D

Miršta iš karščio. Ir ne tik.

Karolina džiaugęsi savo atestatu.

Pasiilgau teptuko.Pieštukų. Stovėjimo ir piešimo tas gipsines galvas. Ir daros baisu....Jei ne... Bijau.

Ir tyliai tyliai kamputyje verks.

Šiandien tikriausiai jau tūkstantį kartų apsilankiau lamoj. Bet... ties grafa: įvertinimas. dar vis tuščia. Aaaa.

Penktadienio bijau, kaip velnias kryžiaus. Arba žlugsim arba galėsim dar daugiau svajot.
Gersiu valerijonkės, nes kitaip ir vėl nemiegosiu.

Daugiau nieko nesinori tik šypsotis. Na ir dar šypsotis!

Ir viskas baigėsi laimingai.

Įsimylėjusi siela.

Padėk Dieve, kad viskas baigtųsi laimingai.

Gavau svajonių dozę. Dabar kvėpuoju svajonėm, valgau svajones, mano venomis teka svajonės, mano galvoja svajonių košė. Taip, košė. Kitaip ir nepavadinsi. Nes jos visos tokios skirtingos.
Ech. Kol kas aš laiminga.
Teliko sulaukt rezultatų.

I have a question.... What is love ?

Naivuolė.
Tegul ryt nelija.
Ačiū.

Šešiolika valandų stovint.
Kitą pirmadienį vėl tas pats.
Bijau ką nors galvot...

Už gerų dviejų valandų kvėpuosiu Vilniaus atmosfera. 

O taip, brangieji, ryt man stojamieji. 
Tapyba ,lauk manęs rugsėjį. Jei ne.... Na bus kaip bus. 

Šiandienos žodis - Žilka. Ir tik aš žinau, ką jis iš tiesų reiškia. Gerai...ne tik aš.
3:0
Mano naudai.

Tepinys išėjo nei šioks nei toks. Bet man patinka. Tikriausiai todėl, kad šiandien man viskas patinka. Ir saulė gražiai šviečiam ir šiaip viskas gražu. O aš ir vėl įsimylėjau. Tikriausiai todėl viskas puiku.

Kol kas mano mėgstamiausias. :)

Turiu šiokią tokią maniją linijoms ir spiralėm. Tik truputėlį. Nedidelę.

Ėjo. Praėjo. Pasiliko atmintį. Pasiilgau.

Geriausiai šiandien spaudžiasi backspace.
O taip noriu kažką pasakyti.
Jei tas žodis nebūtų toks nuvalkiotas ir jei žinočiau, kad jis nėra melagingas, kai ką pasakyčiau. Daryčiau daug copy paste. O gal ir dariau. Bet juk sakiau. Geriausiai šiandien spaudžiasi backspace.

Van Gogas mano Dievas. Potėpiai potėpiai potėpiai. Geriausias dalykas tapyboj. Ačiū da Vinčiui už perspektyvą,bet atsiriboju nuo visų renesansų, barokų,realizmų... Impresionizme... Ech. Potėpiai potėpiai. Dievas. Raskit geresnį.

Ir frankenšteinų šeimynėlė atsigaus. Apsišikit galvas šizofrenikai.

Svajoti.
Miegoti.
Sapnuoti.
Svajoti.
Gyventi ant svajonės krašto.
Žvelgti į bedugnę.
Svajoti.
Sapnuoji.
Mylėti.
Mylėti.
Mylėti.
SvajotiSvajotiSvajoti.
Ir su niekuo nesidalinti.
Laukti.
Nesaulaukti.
Pakibti ties realybe.
Suprasti, kas yra nesuprantama.

Pasibaigė saskaita.

ir.nieko.ir.viskas.velniop.

Jaučiuosi taip lyg būčiau negyvenamoje saloje ir laukčiau manęs išgelbėti atplaukiančio laivo, kuris taip niekad ir neatplauks.

Kodėl pas mane nežydi obelys? Gal jos mane pamiršo?

Baigėsi geltona aliejinių dažų spalva. Reiškiasi šiandien pertraukoje tarp mokymosi netapysim.

Visi šeima pavirto į frankenšteinus.

Raskite stiliaus figūras.

Pirmas blynas tapant pozuotoją. 

Dėdė Algis.

Juk nesvarbu, kad jis į save beveik  nepanašus. :D

***********

Palinkėkit sėkmės,  pagaliau svajonės pildytųsi  ir ryt skaniuosius pancakes'us kepčiau ne tik sau. Juk kada nors... Juk kada nors. Viskas turi virsti tikrove. Optimizmas. Optimizmas. Optimizmas.

Oficialus pavadinimas ,,Kopimas aukštyn".
Neoficialus ,,Kas tą dieną nutiko žaidimų aikštelėje.

Spalvų žaismas.
Šviesotansa.
Kontarstingos spalvos.
Perspektyva.
Erdvė.
Spalvinės dėmės.
Šiltos, šaltos tamsos.
Judėjimas.

Kaita.

Ištikrųjų niekas ir nesako ką nori sakyti... tiesiog nori, bet nesako.

Einam tapyt gyvą žmogų. Oooooooo Vaikyyyyyyyyti. Te jums gipsinės galvos.
Myliu aliejinius.

Artėja vasara. Kuo daugiau mėlynių ant kojų tuo smagesnė... Na pirmoji jau yra.

Žmogus,kuris turėjo širdį, bet nemokėjo mylėti

************************

Nežinau ar tikrai. Bet man atrodo.... Aš laisva. Laisva laisva. Prakeiktai laisva.
Ir taip viskas... kad ir toliau taip viskas būtų tobula.

Taip, ,,Vienišas Katinas romantiškoje migloje". Taip, jis kabo ant mano sienos. Taip, nesikuklinsiu, jis man patinka.

Vėjas nusinešė pyktį, jis išpūtė jį iš mano sielos, nuslinko besidraikančiais plaukais ir varvėjo prakaito lašeliais. Po tų stulbinančiai snukių prieš vėją minučių jaučiausi lyg naujai gimusi, gaudžiau orą, o širdis plakė tris kartus greičiau, kojos nebesilaikė ant dviračio pedalo. Nežinau, kokį greitį išvyčiau, nežinau ar važiavau saugiai. Bet mano mintys dabar jau nuneštos į vakarus. Sklando ties pilnatėjančiu mėnuliu, o aš joms šypsausi.
Bet rytoj ir vėl kartosim procedūrą.
Bet todėl nereikia verkti.
Norėčiau būti idiote.

O aš vis nuo šaukšto laižau pernykštį medų. Džiaugiuosi... Saldu.Kartu.Saldu.Kartu. Tikiuosi šiemet bitės atneš skanesnio.

Viltis durnių motina. O aš durnių lyderė.

Kas dar? Turiu ,,Vienišą katiną romantiškoje migloje", kuris kabės ant mano sienos.

Svajonės svajonės. Rodos, jos niekad nesibaigs. Šitaip ir gyvenu. Tai laikau stojamuosius, dailės akademijoj, tai žiūriu jam į akis, tai gyvenu Italijoj, tai stoviu jį apkabinus, tai tapau Nemuno vingius, tai klajoju su fotoaparatu po stulbinančias džiungles, tai sakau: ,, aš tave myliu", tai stoviu lietuje su balkšvu skėčiu išdabintu širdelėmis ir laukiu... Nežinau. Negyvenu su visai. Gyvenu kitur. Kitur. Kur lyja šiltais lašais, vėjas draiko plaukus, ten kur gauni tik tau vienai priklausantį taką. Ten kur iš tavęs neatima tamsių vakarinių pasivaikščiojimų. Ten kur niekad niekas nesako dream is over... Nes ten visada viskas gražu, saulėta ir spindi. Ten daug meilės, šokoladų, meno... Ten daug gamtos... Ten... Ten gera. Gal todėl, taip sunku nusileisti ant šalto pilko asfalto... Gal todėl, taip sunku šypsotis... Nes nori grįžti, ten kur myli, kur šilta, kur gera, kur tu žinai, jog tavęs niekas neišduos, nes ten niekas nežino, kas yra baimė.
Iš tikrųjų viskas puiku. Jei viskas nebūtų taip suknista.
Visi menininkai šizofrenikai. Ir aš tokia būsiu. Apsidepresavus, vieniša, įsimylėjus... Tapysiu sapnus ir visi sakys: ,, Beprotė", nes eidama šnekėsiuosi su savim. Prisidegsiu mėtinę cigaretę ir su taure vyno laistysiu savo beprotybę. Vaikščiosiu susivėlus ir su suplėšytomis kojinėm... Meniškai. Turėsiu tokią pačią grupelę bepročių draugų, šnekėsimės, kokie mes bepročiai ir renksim instaliacijas, kurių niekas nesupras, kaip ir aš nesuprantu dabartinių.
Jaučiat sarkazmą?
Geriausias vaistas nuo visų ligų.
Sarkazmas

<...>
-Bet sako, kad baigus tapybą, tekstilę nėra jokio darbo...?
-Na ir būsiu be darbo...
<...>

Vakar naudingai leidau Velykas kaime. Paeskizavau tvartą arba kaip močiutė sako kluoną... Naudingos Velykos...

Metai.
Chris Daughtry - Over you

Skaidrė ištartų savo fiminį : ,,Kero...", Rūta pažiūrėtų savo firminiu ir viską pasakančiu žvilgsniu, Ieva... Ieva nesakytų nieko. Augustė... Augustė... nežinau.

Nieko blogo, jei nebūtų dveji...
Prisiekim, kad trečių nebus.

,,Lietuvos ryto" horoskopas rašo, jog ketvirtadienis geriausias metas pasimatymams. Ketvirtadienį kinas ant lubų, bet... aš horoskopais netikiu.

Stovėti baloje ir jaustis laimingai

 Pamečiau striukę, džiaugiausi mišku, pralėkiau dviračiu, stovėjau baloj. Bandžiau apskaičiuoti kelintadalį ploto užima sniegas mano kieme, na bet iš manęs niekada nebuvo matematikės. Džiaugdamasi purvinu pavasario keliu ir pirmasiai išgristais traukos dėsnio garsais. Sugalvojau štai ką : jei meilei reikia įrodymo, tai nėra tikra meilė, tai savanaudiška, o abipusė nesavanaudiška meilė neegzistuoja, tad tikra ir besąlygiška meilė yra tik vienpusė, kuri reikalauja ne Įrodymo, o Atsako. Jai sugriuvus meilė tampa savanaudiška, kuri reikalaujanti įrodymo. :D  Meilės dėsnio teorema by Kero. :DD

Kadanors ir aš mylėsiu savanaudiškai. Tikiuosi. :D O dabar (ne)sidžiaugiam tuo, kaip yra. :D

Tobula.Myliu.Gyvenu.Svajoju.Egzistuoju.Verkiu.Skrajoju.Myliu.

Pažvelgė į apsnigtą kelią, nusišypsojo ir tarė : ,, Taip... nelaimingai sušiktai įsimylėjus, o pavasaris dar vis neatėjo". Ir paliko šviežius pėtsakus ant sniego. Tegul visis mato. Egzistuoju.

Gyvenimas gražus. Skardus sarkatiškas juokas. Aš ir rimtai sakau: gyvenimas gražus.  Juokas nutilo. Triumfuoju.Meluoju.Negražus.

Fone trūksta muzikos. Ji užpildo tarpus kai nieko negalvojil. Tada nesijauti taip blogai, jog nežinai ką pasakė Kamiu ar  netiki Hiusmanu, o egzistencializmo problemos tau vienodai šviečia.  Nes skaitai knygą ir matai špygą. Špyga... Sušikta tavo meilė.  Cha. Nusišvilpt. 

Jau žinau, ką čia rašysiu po kokių dviejų savaičių. Žinojau jau visus metus. 

Naudingas šeštadienis atsiimant už absurdiškai blogą penktadienį.

Mačiau balą kiškio, meškino, vienaragio formos. Ir ,žinoma, širdelės.
Ne jau pavasaris ateina ir į mano širdį ?

-Ką veikei visą dieną?
-Gulėjau, nes skauda gerklę.

Skauda gerklę. Retkarčiais prarandu balsą. Tad gulėjau, nes skauda gerklę. Gulėjau minkštoje lovoje, apsiklojus antklode, kuri apvilkta gėlėta patalyne, užsimaukšlinus oranžinį chalatą, o gerklę apsigaubus baltu šiltu šaliku. Rankose laikiau ,,Užrašus apie Šerloką Holmsą" ir mėgavausi painiomis istorijomis. Retkarčiais išlipdavau iš lovos palepinti savo skaudančią gerklę karšta arbata arba karštu ypač sveiku ,,Gallina Blanca" sultiniu. Gyvenimas gražus. Fone girdisi gergždžiantis tarpais pritylantis ironiškas juokas.

Rytdieną taisysim piešimu.O ketvirtadienį girgždėsim mokykloje.

Balos.
Purvas.
Šuniui šalta letenėlems.
Ant rankų jam smagiau.
Nes visur tik balos.
Purvas.
Bet nesvarbu.
Šypsena.
Šuo lyžtelėjo man veidą.
Jis laimingas.
Jo letenėlės nebešąla.
Balos.
Purvas.
Svajonės lyg tirpstantis varveklis nuo mano stogo.
Nesvarbu.
Susikursiu naujų.
Apie tą patį.
Mano širdis atitirps.
Ji įsileis pavasarį.
Aš jaučiu.
Supratau...šiandien.
Šypsena.
Balos.
Purvas.
Matėt koks purvinas sniegas?
Mano šuniui šalta letenėlėms.

Žinau. Žinau kodėl dar vis nenoriu pavasario.
Ir ne vien dėl to kad bijau to tarpsnio tarp žiemos ir tikrojo pavasario. To... su tirpstančiu sniegu, su purvu sumaišiusiu grožiu, pliurzės... To kuriame jaučiu bus daugiau emocijų. Daugiau ašarų.

O dabar... Viskas dvelkia ramybe. Tas nieko nesakantis baltumas. Ta tuštuma. Ta apsnigta gelsvai apšviesta gatvė. Ten aš. Ten visos mano paslaptis. Ir man baisu, kad tai ištirps. Kad neliks pusnų, kuriuose klimpstu. Kad neliks siauručio tako, praminto praeiti tik vienam. Kad neliks tuščių medžių. Aš bijau. Todėl nenoriu. Todėl pykstu. Įsikniaubiu į šiltą šaliką, apsivelku pilką paltą ir ištirpstu minioj. Ištirpstu ir grožiuosi. Grožiuosi, kaip pusto, kaip žmonės priešinasi vėjui, kokie įraudę jų veidai. O kartais tiesiog grožiuosi tuo baltumu, kuris akina, kuris kartais erzina. Nes viskas taip pilka, juoda, balta. Nes tai aš. Aš neinu prieš vėją, einu su juo. Todėl nenoriu pavasario. Nes bijau. Bijau saulės. Bijau ateinančios žalumos. Bijau išgirst čiulbantį paukštį. Bijau išvysti, mano kieme žydinčias obelis.
Nenoriu.
Nenoriu.
Per daug spalvų.
Per daug optimizmo.
Per daug...
Per daug meilės... tame pavasarį.

Padėkokim istorijos, dailės ir etikos pamokoms. Dar keliom pertraukom ir keliom valandom namie.

Pamečiau mėnulį.

Sieloj tuščia.
Tik retkarčiais išlenda pyktis.
Dažnai pykstu.
Pykstu ant visų.
Sieloj tuščia.
Baltą lapą užpildau linijom.
O sieloj tuščia.
Baltą lapą užpildau spalvomis.
O sieloj tuščia.
Man liūdna.
Nes nemoku jausti.
Nes ten viskas skraido, bet nieko nejaučiu.
Aš pykstu.
Sieloj tuščia.
Verkiu.
Nes sieloj tuščia.
Bijau.
Nes sieloj tuščia.
O butaforiška šypsena puošia mano veidą.
Nenoriu rytojaus.
Nereik man nieko.
Sieloj tuščia.
Galėčiau gyventi viena.
Nes man reikia nedaug.
Balto popieriaus ir pieštuko.

Keista savaitė..

Nuo į atmintį įsirėžusios šypsenos ir užmerktų akių, pakeitusių visą gyvenimą...

Iki pavargusių, bet laimingų veidų pusę penkių ryto.

Iki komplimentų pakeliančių į padanges.

Keistas keista savaitė. 

Viena savaitė ir viskas viename. Pati nelaimingiausia gyvenime ir viena įsimintiniausia gyvenime.

Ir viskas viename. 

Dabar lyg košė galvoje. Užmerktos akys, ašaros, klykiantis balsas ir staiga visas klyksmas tampa laimingu šūkčiojimu mėlyname apšvietime. Keistas tas pasąmonės srautas.

Tu žinai, kad taip atsitiko, bet nesuvoki. Ta tuštuma. Tas nieko nejautimas. Tas vidų plėšantis jausmas.Niekas nesupras to nepatyręs. Ir vėl tas klykiantis balsas. Aš žinau, jis lydės mane visą gyvenimą. Tas mėlynas apšvietimas su šypsenomis nurims, bus tik faktas jog jis egzistavo. Bet TA   šypsena į kurią žiūrėdama neverkiau, tie balsai, tos ašaros. Jos neišnyks. Nes daktarai neklysta. Nes stebuklų nėra.

Pusnų matuotoja arba ramybės drumstėja.

Kai pramini takelį užpustytoje pievoje, atsigręži atgal ir kai supranti, kad suardei vėjo supustytas pusnis, sudrumstei blizgančio sniego ramybę... tau pasidaro graudu. Ir akys ašaroja nuo į akis pustomo sniego, maldauji vėjo greičiau užpustyti tavo pėdas ir ieškai jau praminto keliuko, kad nejaustum kaltės. Nes...

Nes per užpustytus langus matau mišką.

Nes pro apšalusį autobuso stiklą matau susiliejusį miestą.

Nes paskęstu muzikoje, apsupta vėjo.

Nes pustomas sniegas prikimba man prie palto.

Nes aš nebe svajotoja.

Aš aukščiau.

Aš nesiskiriu su viltimi. Kiekvienoje mano ląstelėje gyvena svajonės ir viltys. Jos neturi branduolio. Jos... jos. Jos plinta manyje lyg bakterijos ėsdamos mane iš vidaus. Todėl naktį man skauda, o dieną apsimetu, jog šypsausi. Nes.

Kartais viskas griūva.
O tu bijai.

Bijai.

Ir bijai tą pripažinti.

Bet grožis nežūsta. Tik negriauk jo. Verčiau grožėkis. Ir susirask pramintą taką.

Šalta. Į veidą pučia vėjas. Ir per skruostą nurieda jo sukelta ašara. Gatvės gale sidabrinė Honda. Ne.ne.ne. Vėjas nurimsta. Gatvės gale juodos figūros. Ne.ne.ne. Vėjo nėra. Bet akys ir toliau ašaroja. Ne.ne.ne. Ašarojančios akys stebi gatvės gale sidabrinę Hondą. Ne.ne.ne. Autobusas. Nelipsiu. Jis per anksti. Ne. Įlipau... Ne. ne. ne. Apsiskaičiavau. Nekenčiu matematikos. Nekenčiu skaičių. Ne.ne .ne. Šiame name dvylika langų. Vienas. Du. Trys. Ne.ne..ne. Per pilkas dangus. Kur nujudėjo sidabrinė Honda. Ne. NE... Matyt vėjas įpūtė kažką į akis.

Pamečiau dėl tavęs galvą

Yra ketriasdešimt degtukų dėžutėje... Suskaičiavau.


Penkiolika svajonių.
Viena tragedija.
Trys viltys.
Pamestas skaičius žingsnių.
Viena įsimylėjusi šypsena.
Septynios valandos piešimo.
Šešiolika valandų svajojimo.
Aštuonios valandos miego.
Trisdešimt minučių vaikščiojimo su trimis galimybėmis, bet prie to pačio tikslo.
Trylika pieštukų.
Keturi trintukai.
Dvidešimt vienas teptukas.
Šešios guašo spalvos.
Dvidešimt keturios akvarelės spalvos.
Septynios akrilo spalvos.
Aštuoniasdešimt viena knyga lentynoje.
Viena violetinė suknelė.
Keturios draugės.
Viena sesė.
Vienas kelias.
Vienas širdies plakimas.
Septyni šimtai keturiasdešimt keturios dienos tikėjomosi.
Devynesdešimt dienų įsitikinimo.
Tūkstantis drugelių.
Ir bus dešimt prarastų antradienio rytų.

Gyvenimas aplietas sutirštintu saldintu pienu.


Ironiška.
Ironiška.
Ironiška.

Kiek daug gyvenime ironijos.
O cinizmas tai padeda išgyventi.


Bet aš taip negaliu, nemoku ir nenoriu.

Ironiška.
Ironiška.
Ironiška.

Istoooooooorija.

Žinau, gausiu dešimt. :D

Ir vis dėlto...
Man nereikėjo taip daryti.
Kartais savo susikurtoj tikrovėj gyventi geriau.
Bet...
Aš.
Matyt kitaip ir nebus.

Atsakymo tau nepasako
Atsakymo nesusapnuoju
Atsakymo nepasako ir runos
Atsakymo nežinau ir aš
Ir... Velnias, kaip man reikia atsakymo.

Geriausias mano draugas - vakaras. Su apšviestomis gatvelėmis. Siaurais šaligatviais. Pilkais mano ir šuns šešėliais. Medžiais. Jie vieninteliai žino viską.

Westlife - I Lay My Love On You