Kai pramini takelį užpustytoje pievoje, atsigręži atgal ir kai supranti, kad suardei vėjo supustytas pusnis, sudrumstei blizgančio sniego ramybę... tau pasidaro graudu. Ir akys ašaroja nuo į akis pustomo sniego, maldauji vėjo greičiau užpustyti tavo pėdas ir ieškai jau praminto keliuko, kad nejaustum kaltės. Nes...
Nes per užpustytus langus matau mišką.
Nes pro apšalusį autobuso stiklą matau susiliejusį miestą.
Nes paskęstu muzikoje, apsupta vėjo.
Nes pustomas sniegas prikimba man prie palto.
Nes aš nebe svajotoja.
Aš aukščiau.
Aš nesiskiriu su viltimi. Kiekvienoje mano ląstelėje gyvena svajonės ir viltys. Jos neturi branduolio. Jos... jos. Jos plinta manyje lyg bakterijos ėsdamos mane iš vidaus. Todėl naktį man skauda, o dieną apsimetu, jog šypsausi. Nes.
Kartais viskas griūva.
O tu bijai.
Bijai.
Ir bijai tą pripažinti.
Bet grožis nežūsta. Tik negriauk jo. Verčiau grožėkis. Ir susirask pramintą taką.
1 komentaras:
Kiek daug šiuose žodžiuose sutilpę. Taip atrodo. Bet kai pagalvoji, išties, tai taip artima, visi šitie jausmai, kankinantys sielą. Heh.
Rašyti komentarą