Užkampis

Žinau. Žinau kodėl dar vis nenoriu pavasario.
Ir ne vien dėl to kad bijau to tarpsnio tarp žiemos ir tikrojo pavasario. To... su tirpstančiu sniegu, su purvu sumaišiusiu grožiu, pliurzės... To kuriame jaučiu bus daugiau emocijų. Daugiau ašarų.

O dabar... Viskas dvelkia ramybe. Tas nieko nesakantis baltumas. Ta tuštuma. Ta apsnigta gelsvai apšviesta gatvė. Ten aš. Ten visos mano paslaptis. Ir man baisu, kad tai ištirps. Kad neliks pusnų, kuriuose klimpstu. Kad neliks siauručio tako, praminto praeiti tik vienam. Kad neliks tuščių medžių. Aš bijau. Todėl nenoriu. Todėl pykstu. Įsikniaubiu į šiltą šaliką, apsivelku pilką paltą ir ištirpstu minioj. Ištirpstu ir grožiuosi. Grožiuosi, kaip pusto, kaip žmonės priešinasi vėjui, kokie įraudę jų veidai. O kartais tiesiog grožiuosi tuo baltumu, kuris akina, kuris kartais erzina. Nes viskas taip pilka, juoda, balta. Nes tai aš. Aš neinu prieš vėją, einu su juo. Todėl nenoriu pavasario. Nes bijau. Bijau saulės. Bijau ateinančios žalumos. Bijau išgirst čiulbantį paukštį. Bijau išvysti, mano kieme žydinčias obelis.
Nenoriu.
Nenoriu.
Per daug spalvų.
Per daug optimizmo.
Per daug...
Per daug meilės... tame pavasarį.