Užkampis

Kartais mąstau, kad neverta mąstyti, nes tavo mąstymų niekas neišgirs, be to tavo mąstymai iš tikrųjų niekam ir nerūpi. Tad kodėl mąstau ir pati nežinau. Sėdžiu kartais tamsoj lovos kampe apsikabinus pagalvę, tam kad nesijausčiau tokia vieniša ir mąstau. Mąstau. Išduočiau ką mąstau, bet nei jums rūpi, nei jūs norit sužinot. Nes jūs turite savo mąstymus ir mąstote savaip, tad ir ką aš ir kaip bemąstyčiau jums, bus švelniai tariant - nusispjaut, nes manote, kad jūsų mąstymai geresni nei mano. O gal jūsų mąstymai ir geresni, gal kada nors jūs parašysit knygą apie savo mąstymus ir išliesite ten savo pykti apie globalėjančią visuomenę, apie technologijas užgožiančias tikrąsias vertybes, amerikonizmą įsiveržiantį į mūsų kultūrą puoselėjančią tautą, apie menininkus, kurie nebepuoselėją tikrųjų vertybių ar išvesite naujų filosofijų apie meilę, individą, visuomenę ir panašiai. Bet kad ir kiek jūs knygų parašytumėt, iš tikrųjų jūsų mąstymai niekam nerūpės. Na gal atsiras vienas kitas šviesuolis, kuris sakys: ,, va čia tai žmogus, va čia tai mūsų kultūros puoselėtojas" ir paduos nesusipratėliams dvyliktokams nagrinėti jūsų tekstą. Jie keiks jus ilgai ir nuobodžiai, kol po kelių metų keli iš tų keikūnų patys ims mąstyti ir rašyti knygas. Ir juos žinos tik keli apsišvietėliai, kurie tik patys tarpusavyje pažins kas jie tokie ir girs vienas kito mąstymus nors patys ir mąstys kitaip ir jiems kitų mąstymai iš tiesų nerūpės.
Moralo čia nėra ir neieškokit.
Skyrybos nemokėjau niekad.