Vėjas nusinešė pyktį, jis išpūtė jį iš mano sielos, nuslinko besidraikančiais plaukais ir varvėjo prakaito lašeliais. Po tų stulbinančiai snukių prieš vėją minučių jaučiausi lyg naujai gimusi, gaudžiau orą, o širdis plakė tris kartus greičiau, kojos nebesilaikė ant dviračio pedalo. Nežinau, kokį greitį išvyčiau, nežinau ar važiavau saugiai. Bet mano mintys dabar jau nuneštos į vakarus. Sklando ties pilnatėjančiu mėnuliu, o aš joms šypsausi.
Bet rytoj ir vėl kartosim procedūrą.
Bet todėl nereikia verkti.
Norėčiau būti idiote.
O aš vis nuo šaukšto laižau pernykštį medų. Džiaugiuosi... Saldu.Kartu.Saldu.Kartu. Tikiuosi šiemet bitės atneš skanesnio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą