Jei tai būtų Amerikietiškas filmas, tai mergina apsikabinus didelį puodą ledų su šokoladiniu užpilu, sėdėtų ant lovos ir jos skruostais riedėtų ašaros, kuriose atsispindėtų rožinis jos kambarys. Bet galiausiai vis vien viskas pasibaigtų laimingai.

Jei tai būtų Prancūziskas filmas. Tai Mergina sėdėtų mieloje kavinėje prie mažo stalelio, gurkšnotų ekspreso kavą iš mažyčio puodelio, kairėje rankoje laikydama cigaretę ir abejingu šaltu žvilgsniu nužvelgtų visas praeinančias poreles. Ji dėvėtų raudoną skrybėlę. Būtų prancūziškai įsimylėjusi iki ausų, bet būtų per daug išdidi tai pripažinti. Ir visą gyvenimą liktų per daug išdidi pripažinti, jog myli, tad sėdėtų su raudona skrybėle, su nuo nikotino papilkėjusia oda iki pat mirties toje pat kavinėje abejingu žvilgsniu nužvelgianti poreles. Arba ne. Ji palūžtų ir pripažintų įsimylėjusi, o galiausiai jį nužudytų. Nėra ko stebėtis juk prancūzai.

Jei tai būtų Lietuviškas filmas. Būtų vėl tos pačios nykios, melsvos, tamsios spalvos. Mergina mėlynai, monotoniškais judesiai dažytų sieną. Baigusi galiausiai atsisuktų šypsotųsi ta keista ir gąsdinančia šypsena, o tada ji persipjautų gerklę. Atsibustų, išpilta šalto prakaito besišypsodama ta pačia keista šypsena. Būtų daug erotikos, nes jau taip reikia, ji tik įrodytų visi šito beprasmybę. O galiausiai viskas vis vien baigtųsi savižudybe su nelaimingos meilės įspaudu. O gal ne. Matyt, mažai mačiau lietuviškų filmų.

Ir pala, ką aš tuo norėjau pasakyti?

Karoliukas tikrai, tikrai ne savo noriu trečia savaitė nekelia kojos iš namų. Užklupo ją kažkoks velnias ir sako ,,nepaleisiu". Ir nepaleidžia. Bandė Karoliukas su tuo velniu antibiotikais kovoti. Anginą nuvijo. Tada atėjo kitas velnias ir vėl į pagalbą Karoliukas pasitelkė antibiotikus, nuvijo ir tą brudą. Ir sėdi toliau Karoliukas su temperatūra ir spokso į sieną nesuprasdama, ko gi šis velnias prie jos prilipo. Kemša česnaką, kemša šokoladą, kemšą saują vaistų, užgeria sirupu nuo kosulio ir niekaip nesupranta ko gi tas brudas iš josios neišeina ir nervus gadina. Ko gi jos organizmas pasidavė ir su tuo brudu kovoti nenori. Ir galvojo galvojo Karoliukas ir nieko nesugalvojo... Kol neatėjo Karoliukui išganinga mintis. Meilės Karoliukui reikia.

Slapčia išėjo mano protas,

Nuėjo kelkraščiu kažkur toli.

Ir neįspėjo... nepasakė...

Ar grįš, ar lauk,

Ar dar turėt vilties.

O kas svarbiausia,

Man visai nepikta.
Beprote liksiu amžinai...

Slapčia išėjo mano protas,

Nuėjo kelkraščiu kažkur toli...

O jei galėčiau.. Jei galėčiau. Tikriausiai, nepadaryčiau nieko... Bet jei tik galėčiau!!!

Nemoku piešt plaukų. Ir akių. O tai užknisa. Nes mėgstu būt geriausia. Pasirodo.

Krūva mėšlo ant mano stalo. Užsikinskit visi. Tas mėšlas mano.

Dėl ko aš čia... Tiesa! Turiu ,,Altorių šešėly" savo lentynoje! Dėkokim didelėms baltų lankų nuolaidom! Ir reklamai, žinoma. Kaip mamai aiškinau, tapau reklamos auka. Nematyčiau - nereikėtų.
Dabar lentyna lauks Granausko! Ir dar trupučio Ivanauskaitės. Ir šiaip. Šio bei to. Ko nors lietuviško. O gal ką iš rusų?
Ir žinoma, lentyna dar svajoja apie Dorianą.
Išalkau.
Išimsim pasakas ir sudėsim į seną dėžę, ant kurios puikuosis užrašas - vaikystė.
Juk reik, kažkur į talpinti ,,Altorių šešėlį".
Ne. Haris Poteris iš lentynos dar nesitrauks. Dar jam reikia ten pabūti.
Išalkau.

Šiandien ant recepto vaistams buvo užrašas. Pabraukti : suaugęs, vaikas. Daktarė pabraukė suaugęs. O taip... aš niekada su tuo nesusitaikysiu. Kaip ten sakoma, niekada nesakyk, niekada?

Keltuvas nusileido

Idiotai liko.

Keturi vėjai laksto,

Maironio neliko.

Tau arba man

Užteks banalybių,

Pradėsiu kalbėti

Meilė - gerai,

Jei moki mylėti.

Nebrisk į šį mėšlą,

Jei vaikas esi,

Pavirsi rožyte, meška

Ar saulyte.

Vestuvių nebus,

Atvirai sakau.

O paūgėjęs

Ir perskaitęs Škėmą

Nustosi mylėti.

Nebent patikėsi

Altorių šešėly

Ir pats įminsi Salomėją.

Bet meilė - gerai,

Esi idiotas,

Jei to nematai.

Žinot, viskas ateina tada kai tau temperatūra pakyla gerokai virš trisdešimt aštuonių ir tu išgeri vaistų. O šiaip, mano galva, Škėma ten net netinka, bet rimuojas. Tikriausiai.

Turiu dar du. O gal tris.

Ir dar vis nepamenu to žodžio.

Tiesa. Nemoku nupiešti barzdos.

Gal pasiimti kietesnį pieštuką? Ne...

Kada nors piešiu su B8!

(ne)Poetiška mirtis

Mėnuo siurbia mano širdį,

Griaužia kojas kirminai.

Rankomis galiu paliesti žarnas,

Pūt pradėjau iš vidaus.

Varna iškapojo akį,

Plaukus nunešė strazdai...

Žaidžia šuo su mano kaulu.

Ko gi mirti negerai?

Pasirodo, kai pakyla temperatūra Karoliukas pradeda rimuot. Ir tada Karoliukas tampa... Pamiršo, kaip vadinami jie...

Pagaliau Karoliukas ir vėl panyra į nieko neveikimo ir savęs besigailėjimo stadiją. Iš tikrųjų, jau spėjo jos ir pasiilgti, per tą ilgą mėnesį. Paniro Karoliuko galva giliai į pagalvę ir neišlenda, ach, tas geras miegas iki pietų. O šiaip Karoliukas, taip įsijautė į tingėjimą, kad tingi nunešt savo galvą po dušu. Kartais jau susimąsto ar netingi kramtyti. O kur dar tas sunkus kvėpavimo procesas! Tik svajoti niekada neaptings! Neįmanoma, juk kaip kitaip Karoliukas gyventų, tikriausiai Karoliuko apskritai tada nebūtų. Kiekviena pleiskana, ant neišplautos Karoliuko galvos, prisigėrusi svajonėm! O apie ką ji svajoja ir pati nežino. Yra gyvenime teisybė, nėra gyvenime teisybės, niekada nesužinos. Ir mąsto, ir svajoja Karoliukas apie didelę, ryškią šviesą tunelio gale ( ne ne... ne apie tą kurią pagalvojot), bet kaip nesimato, kaip užgęsta, kaip niekas neįžiebia taip ir lieka Karoliukas su neplauta galva ketvirta diena ant gėlėtos pagalvės iki paryčių su nemiga kankintis.

Raskit dar vieną, tokį individą, kaip Karoliukas, kuris galėtų pasigirti keturiais metais svajonių apie nieką, tada ji liks sužavėta.

Bet kai kuriuos dalykus, jau tapusius įpročiu, ji pasiliks.

Nusivalau kojas į du tūkstančiai dešimtuosius ir švariomis žengiu du tūkstančiai vienuoliktų keliu. Jau sakiau, kad nekenčiu du tūkstančiai dešimtų? Ne? Tai ką tik sužinojot... Ne ne neverksiu Jums ant peties, tiesiog pavemsiu slapčia ant du tūkstančiai dešimtų metų kiekvieno mėnesio, gerai gal vieną kitą išimkime, ir tada šypsosiuosi Jums ir sakysiu : ,,man viskas gerai, mielieji". Ir iš tikrųjų man bus gerai.

.

Per šitą piešinį, na ne tik per jį,neįstojau į akademiją.

O pozavo toks miela senukas, kuris užmigdavo.

Nuotrauka iš telefono.

Kartą jau buvau nustojusi kaltinti save ir patikėjau tuo. Bet tada supratau, kad nebūtų taip, jei būtų anaip. Ir aš dar niekaip negaliu susitaikyti. Per daug to ,matyt, norėjau. Ir niekad nebūčiau patikėjusi, kad aš šitaip....