Jei tai būtų Prancūziskas filmas. Tai Mergina sėdėtų mieloje kavinėje prie mažo stalelio, gurkšnotų ekspreso kavą iš mažyčio puodelio, kairėje rankoje laikydama cigaretę ir abejingu šaltu žvilgsniu nužvelgtų visas praeinančias poreles. Ji dėvėtų raudoną skrybėlę. Būtų prancūziškai įsimylėjusi iki ausų, bet būtų per daug išdidi tai pripažinti. Ir visą gyvenimą liktų per daug išdidi pripažinti, jog myli, tad sėdėtų su raudona skrybėle, su nuo nikotino papilkėjusia oda iki pat mirties toje pat kavinėje abejingu žvilgsniu nužvelgianti poreles. Arba ne. Ji palūžtų ir pripažintų įsimylėjusi, o galiausiai jį nužudytų. Nėra ko stebėtis juk prancūzai.
Jei tai būtų Lietuviškas filmas. Būtų vėl tos pačios nykios, melsvos, tamsios spalvos. Mergina mėlynai, monotoniškais judesiai dažytų sieną. Baigusi galiausiai atsisuktų šypsotųsi ta keista ir gąsdinančia šypsena, o tada ji persipjautų gerklę. Atsibustų, išpilta šalto prakaito besišypsodama ta pačia keista šypsena. Būtų daug erotikos, nes jau taip reikia, ji tik įrodytų visi šito beprasmybę. O galiausiai viskas vis vien baigtųsi savižudybe su nelaimingos meilės įspaudu. O gal ne. Matyt, mažai mačiau lietuviškų filmų.
Ir pala, ką aš tuo norėjau pasakyti?
2 komentarai:
manau ji nesižudytų.
tyliai ridentų savo sizifišką akmenį į kalną ir lauktų šviesesnio rytojaus. <3
Galbūt. Bet vien tas faktas, kad sizifišką įrodo, kad šviesesnis rytojus neateis. Be to mes mėgstam dramą.
Rašyti komentarą