Turėjo būt Augustės, bet į jį nuosavybės teises reiškia sesė ir mama. Šeimininkas priklausys nuo šokolado kiekio mano kišenėje.

Pavadinimas bus tada, kai sugalvosiu.

Spontaniškas. Be jokio apgalvojimo tad ir kompozicija kliūna. Naujo braižo ieškojimas su senom detalėm.

Einu prieš vėją, nes taip labiau patinka.

Galėjau beveik išpildyti svajonę.
Vadink mane kvaile arba labai protinga.
Atgręžiau nugarą ir nuėjau.

Nouvelle Vague - I Melt With You

Va ką daro nelabai protingi vaikai vidurnaktį, kai jiems ryt į darbą. Bet juk reik išbandyt naują sritį.  Jau visa photoshopo profė.  

Šiandien dėstytojas sakė : ,, Ji turėjo įstoti. Vilnius čia viską sušiko". Peiliu į širdį ir dar pamakaluoja.

myli
nemyli
myli
nemyli
myli
nemyli
myli
nemyli
niekaip negaliu atsikratyt senų įpročių - sėdėjimo ir svajojimo. Pasidedi pakelį draugių atneštų sausainių, įsipili arbatos iš termoso ir sėdi... svajoji. Aplinkui šmirinėja žmonės ir klausia ,,kiek kainuoja?". O tau nei jie rūpi, nei tau jų reikia (reikia...reikia...). Tik sudrumsčia tavo ramybę. O tau vis dažniau kirba mintis. Nemyli... nemyli... Penki litai. O gal vis dėlto... Dešimt litų. Net pati nesuprantu. Penki litai... Nemyliu.
per stipriai pasakyta, ne tas žodis. bet vis dėlto.

Kai ant subinės nuo sėdėjimo užauga mazolis reiškiasi per daug sėdi arba tavo kėdė kieta, mano atveju, savo guolio minkštumu nesiskundžiu, vis dėlto juk sėdžiu ant lovos. Tačiau mazolį prisitryniau, kaip reikalas. Reik kelt savo subiniuką nuo minkštojo guolio ir mąstyt toliau apie gyvenimą ( o taip mielieji, pasirodo gyvenime yra įdomesnių dalykų nei miegojimas ir tingėjimas. Pati tuo negaliu patikėti). Tai va, kai jau pernešiau savo subiniuką nuo minkštosios savo lovos ant kietos kėdės darbo vietoje, praplėčiau savo akiratį. Gera savaitėlė ir vėl savo sėdimąją parnešiu ant lovos, bet dabar, kaip praplėčiau savo akiratį, supratau, kad naujais metais priimsiu baltą gyvenimo mestą pirštinę ir eisiu kovot. O iki jų, toliau minkštai ir nelaimingai sėdėsiu savo spalvotoje lovoj.


Kieta ir nemiela kėdė apkrauta mano rudeniškais draugais.

Kartais net rudenį nugeltusios žolės gali atrodyti tokios romantiškos ir gražios. Jau buvau pasiilgusi fotoaparato savo rankose. Klepš klepš... užraktas.



Šioje nuotraukoje visiškai sutelpu aš. Leidžiu jums, meno kritikai, įžvelgti, kas joje parašyta.

P.S. Supynė skirta dviems... Gal kas su puodeliu arbatos kada prisijungsit?

Kartais mąstau, kad neverta mąstyti, nes tavo mąstymų niekas neišgirs, be to tavo mąstymai iš tikrųjų niekam ir nerūpi. Tad kodėl mąstau ir pati nežinau. Sėdžiu kartais tamsoj lovos kampe apsikabinus pagalvę, tam kad nesijausčiau tokia vieniša ir mąstau. Mąstau. Išduočiau ką mąstau, bet nei jums rūpi, nei jūs norit sužinot. Nes jūs turite savo mąstymus ir mąstote savaip, tad ir ką aš ir kaip bemąstyčiau jums, bus švelniai tariant - nusispjaut, nes manote, kad jūsų mąstymai geresni nei mano. O gal jūsų mąstymai ir geresni, gal kada nors jūs parašysit knygą apie savo mąstymus ir išliesite ten savo pykti apie globalėjančią visuomenę, apie technologijas užgožiančias tikrąsias vertybes, amerikonizmą įsiveržiantį į mūsų kultūrą puoselėjančią tautą, apie menininkus, kurie nebepuoselėją tikrųjų vertybių ar išvesite naujų filosofijų apie meilę, individą, visuomenę ir panašiai. Bet kad ir kiek jūs knygų parašytumėt, iš tikrųjų jūsų mąstymai niekam nerūpės. Na gal atsiras vienas kitas šviesuolis, kuris sakys: ,, va čia tai žmogus, va čia tai mūsų kultūros puoselėtojas" ir paduos nesusipratėliams dvyliktokams nagrinėti jūsų tekstą. Jie keiks jus ilgai ir nuobodžiai, kol po kelių metų keli iš tų keikūnų patys ims mąstyti ir rašyti knygas. Ir juos žinos tik keli apsišvietėliai, kurie tik patys tarpusavyje pažins kas jie tokie ir girs vienas kito mąstymus nors patys ir mąstys kitaip ir jiems kitų mąstymai iš tiesų nerūpės.
Moralo čia nėra ir neieškokit.
Skyrybos nemokėjau niekad.

Akla Mūza.
Nežinau, kaip ir iš kur. Iš pradžių ji turėjo akis. Vėliau nusprendžiau bus taip. Nebūdinga man.

Jūs tik neišsigąskite. Tiesiog mėgstu viską tobulai suderinti. O šiuo metu mėgstu juodai baltą.

O kaip man patinka plaukus draikantis vėjas. Ir pokalbiai autobuse.

I don’t believe in a fairytale end

Kate Nash -We get on

Kai groja ji, man kalbėt nereikia. Tik jei dainuočiau aš, truputėlį pakeisčiau pabaigą. Truputėlį.