Ir taip pavasariaujasi Karoliukui. Romantikuojasi neromantiškai. Ir vėl grįžinėja senon tvarkon. Kaip ir kiekvieną pavasarį. Tik trututėlį kitaip. Suaugėliškiau truputį. Bet vis dar tai pat naiviai.

Skęstantis ir už šiaudo griebiasi.
Bet iš tikrųjų tai reik rąsto.

Prašyčiau, ant blakstienų daugiau tušo.
Nupoliruokime paviršius.
Spindesio.
Žavesio.
Ir tada tarp ilgų kojų, pavydo kupinomis akimis, staipysiuosi.
Gydysiuosi banalybėm.
Potėpiais.
Ne per drobę.
Per veidą.
Prašyčiau, ant blakstienų daugiau tušo.