Užkampis

Nusiminė Karoliukas, kaip jos antelės, kažkada jau anksčiau minėtos, vieną dar žiemos dieną dingo ir nebe pasirodė. Bet atėjo pavasaris. Ir neaiškiosios kilmės prūdelis pradėjo skleisti su kiekviena diena vis malonesnį tvaiką Karoliuko nosytei. Sugrįžo ir antelės, džiaugėsi Karoliukas antelėmis, laukia kada antelių šeimynėlė atsives penkis ančiukus ir krypuos šeimynėlė pačia pavojingiausia gatvės dalimi savo tvenkinėlio link. Jame pus iš kažkur atsiradęs hesburgerio maišas, su kiekviena diena vis daugėjančių nuorūkų skaičius ir pernykščiai rudeniniai lapai. Rodys, Karoliukas savo draugams, savo drauges anteles ir puikuosis... Džiaugėsi Karoliukas, puikavosi savo antelėmis, kol vieną dieną nenukeliavo Karoliukas Vilniun. Aptiko Karoliukas netikėčiausią dalyką, krapštosi akis Karoliukas, galvoja kad trūkumas miego padarė savo, žnybia Karoliukas sau rankon, kol josios nustebimą patvirtina ir kiti. Aptiko Karoliukas - degalinės anteles. Krypavo antelės sau pirmyn atgal nesibaidydamos mašinų, tūpčiojo aplink skystį langams plauti. Ir suprato, Karoliukas, kad josios antelėm iš fekalijų prūdo dar toli iki šitų dviejų, miestiečių, benzine plaukiojančių.