Svajonės svajonės. Rodos, jos niekad nesibaigs. Šitaip ir gyvenu. Tai laikau stojamuosius, dailės akademijoj, tai žiūriu jam į akis, tai gyvenu Italijoj, tai stoviu jį apkabinus, tai tapau Nemuno vingius, tai klajoju su fotoaparatu po stulbinančias džiungles, tai sakau: ,, aš tave myliu", tai stoviu lietuje su balkšvu skėčiu išdabintu širdelėmis ir laukiu... Nežinau. Negyvenu su visai. Gyvenu kitur. Kitur. Kur lyja šiltais lašais, vėjas draiko plaukus, ten kur gauni tik tau vienai priklausantį taką. Ten kur iš tavęs neatima tamsių vakarinių pasivaikščiojimų. Ten kur niekad niekas nesako dream is over... Nes ten visada viskas gražu, saulėta ir spindi. Ten daug meilės, šokoladų, meno... Ten daug gamtos... Ten... Ten gera. Gal todėl, taip sunku nusileisti ant šalto pilko asfalto... Gal todėl, taip sunku šypsotis... Nes nori grįžti, ten kur myli, kur šilta, kur gera, kur tu žinai, jog tavęs niekas neišduos, nes ten niekas nežino, kas yra baimė.
Iš tikrųjų viskas puiku. Jei viskas nebūtų taip suknista.
Visi menininkai šizofrenikai. Ir aš tokia būsiu. Apsidepresavus, vieniša, įsimylėjus... Tapysiu sapnus ir visi sakys: ,, Beprotė", nes eidama šnekėsiuosi su savim. Prisidegsiu mėtinę cigaretę ir su taure vyno laistysiu savo beprotybę. Vaikščiosiu susivėlus ir su suplėšytomis kojinėm... Meniškai. Turėsiu tokią pačią grupelę bepročių draugų, šnekėsimės, kokie mes bepročiai ir renksim instaliacijas, kurių niekas nesupras, kaip ir aš nesuprantu dabartinių.
Jaučiat sarkazmą?
Geriausias vaistas nuo visų ligų.
Sarkazmas
<...>
-Bet sako, kad baigus tapybą, tekstilę nėra jokio darbo...?
-Na ir būsiu be darbo...
<...>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą