Mačiau balą kiškio, meškino, vienaragio formos. Ir ,žinoma, širdelės.
Ne jau pavasaris ateina ir į mano širdį ?

-Ką veikei visą dieną?
-Gulėjau, nes skauda gerklę.

Skauda gerklę. Retkarčiais prarandu balsą. Tad gulėjau, nes skauda gerklę. Gulėjau minkštoje lovoje, apsiklojus antklode, kuri apvilkta gėlėta patalyne, užsimaukšlinus oranžinį chalatą, o gerklę apsigaubus baltu šiltu šaliku. Rankose laikiau ,,Užrašus apie Šerloką Holmsą" ir mėgavausi painiomis istorijomis. Retkarčiais išlipdavau iš lovos palepinti savo skaudančią gerklę karšta arbata arba karštu ypač sveiku ,,Gallina Blanca" sultiniu. Gyvenimas gražus. Fone girdisi gergždžiantis tarpais pritylantis ironiškas juokas.

Rytdieną taisysim piešimu.O ketvirtadienį girgždėsim mokykloje.

Balos.
Purvas.
Šuniui šalta letenėlems.
Ant rankų jam smagiau.
Nes visur tik balos.
Purvas.
Bet nesvarbu.
Šypsena.
Šuo lyžtelėjo man veidą.
Jis laimingas.
Jo letenėlės nebešąla.
Balos.
Purvas.
Svajonės lyg tirpstantis varveklis nuo mano stogo.
Nesvarbu.
Susikursiu naujų.
Apie tą patį.
Mano širdis atitirps.
Ji įsileis pavasarį.
Aš jaučiu.
Supratau...šiandien.
Šypsena.
Balos.
Purvas.
Matėt koks purvinas sniegas?
Mano šuniui šalta letenėlėms.

Žinau. Žinau kodėl dar vis nenoriu pavasario.
Ir ne vien dėl to kad bijau to tarpsnio tarp žiemos ir tikrojo pavasario. To... su tirpstančiu sniegu, su purvu sumaišiusiu grožiu, pliurzės... To kuriame jaučiu bus daugiau emocijų. Daugiau ašarų.

O dabar... Viskas dvelkia ramybe. Tas nieko nesakantis baltumas. Ta tuštuma. Ta apsnigta gelsvai apšviesta gatvė. Ten aš. Ten visos mano paslaptis. Ir man baisu, kad tai ištirps. Kad neliks pusnų, kuriuose klimpstu. Kad neliks siauručio tako, praminto praeiti tik vienam. Kad neliks tuščių medžių. Aš bijau. Todėl nenoriu. Todėl pykstu. Įsikniaubiu į šiltą šaliką, apsivelku pilką paltą ir ištirpstu minioj. Ištirpstu ir grožiuosi. Grožiuosi, kaip pusto, kaip žmonės priešinasi vėjui, kokie įraudę jų veidai. O kartais tiesiog grožiuosi tuo baltumu, kuris akina, kuris kartais erzina. Nes viskas taip pilka, juoda, balta. Nes tai aš. Aš neinu prieš vėją, einu su juo. Todėl nenoriu pavasario. Nes bijau. Bijau saulės. Bijau ateinančios žalumos. Bijau išgirst čiulbantį paukštį. Bijau išvysti, mano kieme žydinčias obelis.
Nenoriu.
Nenoriu.
Per daug spalvų.
Per daug optimizmo.
Per daug...
Per daug meilės... tame pavasarį.

Padėkokim istorijos, dailės ir etikos pamokoms. Dar keliom pertraukom ir keliom valandom namie.

Pamečiau mėnulį.

Sieloj tuščia.
Tik retkarčiais išlenda pyktis.
Dažnai pykstu.
Pykstu ant visų.
Sieloj tuščia.
Baltą lapą užpildau linijom.
O sieloj tuščia.
Baltą lapą užpildau spalvomis.
O sieloj tuščia.
Man liūdna.
Nes nemoku jausti.
Nes ten viskas skraido, bet nieko nejaučiu.
Aš pykstu.
Sieloj tuščia.
Verkiu.
Nes sieloj tuščia.
Bijau.
Nes sieloj tuščia.
O butaforiška šypsena puošia mano veidą.
Nenoriu rytojaus.
Nereik man nieko.
Sieloj tuščia.
Galėčiau gyventi viena.
Nes man reikia nedaug.
Balto popieriaus ir pieštuko.

Keista savaitė..

Nuo į atmintį įsirėžusios šypsenos ir užmerktų akių, pakeitusių visą gyvenimą...

Iki pavargusių, bet laimingų veidų pusę penkių ryto.

Iki komplimentų pakeliančių į padanges.

Keistas keista savaitė. 

Viena savaitė ir viskas viename. Pati nelaimingiausia gyvenime ir viena įsimintiniausia gyvenime.

Ir viskas viename. 

Dabar lyg košė galvoje. Užmerktos akys, ašaros, klykiantis balsas ir staiga visas klyksmas tampa laimingu šūkčiojimu mėlyname apšvietime. Keistas tas pasąmonės srautas.

Tu žinai, kad taip atsitiko, bet nesuvoki. Ta tuštuma. Tas nieko nejautimas. Tas vidų plėšantis jausmas.Niekas nesupras to nepatyręs. Ir vėl tas klykiantis balsas. Aš žinau, jis lydės mane visą gyvenimą. Tas mėlynas apšvietimas su šypsenomis nurims, bus tik faktas jog jis egzistavo. Bet TA   šypsena į kurią žiūrėdama neverkiau, tie balsai, tos ašaros. Jos neišnyks. Nes daktarai neklysta. Nes stebuklų nėra.

Pusnų matuotoja arba ramybės drumstėja.

Kai pramini takelį užpustytoje pievoje, atsigręži atgal ir kai supranti, kad suardei vėjo supustytas pusnis, sudrumstei blizgančio sniego ramybę... tau pasidaro graudu. Ir akys ašaroja nuo į akis pustomo sniego, maldauji vėjo greičiau užpustyti tavo pėdas ir ieškai jau praminto keliuko, kad nejaustum kaltės. Nes...

Nes per užpustytus langus matau mišką.

Nes pro apšalusį autobuso stiklą matau susiliejusį miestą.

Nes paskęstu muzikoje, apsupta vėjo.

Nes pustomas sniegas prikimba man prie palto.

Nes aš nebe svajotoja.

Aš aukščiau.

Aš nesiskiriu su viltimi. Kiekvienoje mano ląstelėje gyvena svajonės ir viltys. Jos neturi branduolio. Jos... jos. Jos plinta manyje lyg bakterijos ėsdamos mane iš vidaus. Todėl naktį man skauda, o dieną apsimetu, jog šypsausi. Nes.

Kartais viskas griūva.
O tu bijai.

Bijai.

Ir bijai tą pripažinti.

Bet grožis nežūsta. Tik negriauk jo. Verčiau grožėkis. Ir susirask pramintą taką.

Šalta. Į veidą pučia vėjas. Ir per skruostą nurieda jo sukelta ašara. Gatvės gale sidabrinė Honda. Ne.ne.ne. Vėjas nurimsta. Gatvės gale juodos figūros. Ne.ne.ne. Vėjo nėra. Bet akys ir toliau ašaroja. Ne.ne.ne. Ašarojančios akys stebi gatvės gale sidabrinę Hondą. Ne.ne.ne. Autobusas. Nelipsiu. Jis per anksti. Ne. Įlipau... Ne. ne. ne. Apsiskaičiavau. Nekenčiu matematikos. Nekenčiu skaičių. Ne.ne .ne. Šiame name dvylika langų. Vienas. Du. Trys. Ne.ne..ne. Per pilkas dangus. Kur nujudėjo sidabrinė Honda. Ne. NE... Matyt vėjas įpūtė kažką į akis.

Pamečiau dėl tavęs galvą

Yra ketriasdešimt degtukų dėžutėje... Suskaičiavau.


Penkiolika svajonių.
Viena tragedija.
Trys viltys.
Pamestas skaičius žingsnių.
Viena įsimylėjusi šypsena.
Septynios valandos piešimo.
Šešiolika valandų svajojimo.
Aštuonios valandos miego.
Trisdešimt minučių vaikščiojimo su trimis galimybėmis, bet prie to pačio tikslo.
Trylika pieštukų.
Keturi trintukai.
Dvidešimt vienas teptukas.
Šešios guašo spalvos.
Dvidešimt keturios akvarelės spalvos.
Septynios akrilo spalvos.
Aštuoniasdešimt viena knyga lentynoje.
Viena violetinė suknelė.
Keturios draugės.
Viena sesė.
Vienas kelias.
Vienas širdies plakimas.
Septyni šimtai keturiasdešimt keturios dienos tikėjomosi.
Devynesdešimt dienų įsitikinimo.
Tūkstantis drugelių.
Ir bus dešimt prarastų antradienio rytų.

Gyvenimas aplietas sutirštintu saldintu pienu.


Ironiška.
Ironiška.
Ironiška.

Kiek daug gyvenime ironijos.
O cinizmas tai padeda išgyventi.


Bet aš taip negaliu, nemoku ir nenoriu.

Ironiška.
Ironiška.
Ironiška.

Istoooooooorija.

Žinau, gausiu dešimt. :D

Ir vis dėlto...
Man nereikėjo taip daryti.
Kartais savo susikurtoj tikrovėj gyventi geriau.
Bet...
Aš.
Matyt kitaip ir nebus.

Atsakymo tau nepasako
Atsakymo nesusapnuoju
Atsakymo nepasako ir runos
Atsakymo nežinau ir aš
Ir... Velnias, kaip man reikia atsakymo.

Geriausias mano draugas - vakaras. Su apšviestomis gatvelėmis. Siaurais šaligatviais. Pilkais mano ir šuns šešėliais. Medžiais. Jie vieninteliai žino viską.

Westlife - I Lay My Love On You