Vieną dieną sėdi Karoliukas ir mąsto, kad kam jai tos meilės reikia, visą savo ilgą gyvenimėlį ją ir besivaikė, drugelius gaudė,svajonėm gyveno... Ir nusprendė mylėt tik piešimą ir tapybą, sako taip bus geriau, visą širdį atiduosianti,drugelius piešti galėsianti ir laiminga meile besidžiaugsianti. Taip džiūgavo Karoliukas puikiu sumąstymu,taip didžiavosi šiuo įstabiu išmąstymu, kad net nusprendė miegą dėl šiosios meilės aukoti. Bet vieną tokią meilės pilną naktį Karoliukas suprato, kad ir vėl nelaimingai įsimylėjusi bebūsianti... Ir kad supyko, ir kad nuliūdo, negerai pasirodo sumąstė... Apverkė savo liūdną, nelaimingą dalią ir toliau piešė, įpratus Karoliukas nelaimingai įsimylėti... Sakosi, išgyvens ir šį etapą, kol piešimas jajai tuo pačiu atsakysiąs...

Truputėlį nesiseka piešti...
Na bent jau atlikom kažką naudingo...
Neklauskit,kaip tai įmanoma...





Ir visi dar paspaudžiam čia: Mumford&sons

Įdomu gerai, jeigu tavo skrandis antra diena nepriima maisto, o galva informacijos? Ir kiekvieną kartą atsistojus atrodo, kad nukrisi?

Sėdi Karoliukas, spokso į didelį ekraną, o ten dėdės filosofai piršteliu grūmoja ir sako : ,,Bukas Daiktas Tu Karoliuk!". Klapsi akytėmis Karoliukas, galvyte pritariamai linguoja, ir bando gėdos žvilgsnį nuslėpti. Raudo iš gėdos, bėdavojo, kol nusprendė eisianti miškan gyventi, ten atrasianti vienatvę. Mąsto Karoliukas, kad tada nebus Bukas Daiktas. Atras ten savo palaimą, sielos pilnatvę ir užgrūdins ją ta vienatvė. Bet kol Karoliukas savo ryšulėlį miškan ruošė, josios tylioji pasąmonės pusė ėmė ir prabilo ir kad pradėjo burbėti, jog miške jokios palaimos ji neatrasianti. Sako Karoliuko pasąmonė, kad vartotojiškumas mums jau įgimtas, tad ir nesąmoningai įgimtas ir bukumas. Burba, kad norint visą pilnatvę pajusti, reikia ne miške mąstyti,bet kartu su kitais Bukais Daiktais. Ir tada gali išsivaduoti iš Buko Daikto statuso, į tiesiog Bukumą, kuris bus paremtas žinojimo nežinojimu. Ir Tą Bukumą, gali paversti savo palaima ir pilnatve. Ir vėl linguoja galva Karoliukas ir vėl nežino ką daryti, pasidėjo savo ryšulėlį kampe, sako dar palauksianti, kol susivoksianti, kur to Buko Daikto atsikratyti.

Ei, gal netyčia matėt, kur pamečiau galvą?
Nes kažkaip be jos negerai, nei šis nei tas...