Užkampis

Vieną dieną sėdi Karoliukas ir mąsto, kad kam jai tos meilės reikia, visą savo ilgą gyvenimėlį ją ir besivaikė, drugelius gaudė,svajonėm gyveno... Ir nusprendė mylėt tik piešimą ir tapybą, sako taip bus geriau, visą širdį atiduosianti,drugelius piešti galėsianti ir laiminga meile besidžiaugsianti. Taip džiūgavo Karoliukas puikiu sumąstymu,taip didžiavosi šiuo įstabiu išmąstymu, kad net nusprendė miegą dėl šiosios meilės aukoti. Bet vieną tokią meilės pilną naktį Karoliukas suprato, kad ir vėl nelaimingai įsimylėjusi bebūsianti... Ir kad supyko, ir kad nuliūdo, negerai pasirodo sumąstė... Apverkė savo liūdną, nelaimingą dalią ir toliau piešė, įpratus Karoliukas nelaimingai įsimylėti... Sakosi, išgyvens ir šį etapą, kol piešimas jajai tuo pačiu atsakysiąs...