Užkampis

Sėdi Karoliukas, spokso į didelį ekraną, o ten dėdės filosofai piršteliu grūmoja ir sako : ,,Bukas Daiktas Tu Karoliuk!". Klapsi akytėmis Karoliukas, galvyte pritariamai linguoja, ir bando gėdos žvilgsnį nuslėpti. Raudo iš gėdos, bėdavojo, kol nusprendė eisianti miškan gyventi, ten atrasianti vienatvę. Mąsto Karoliukas, kad tada nebus Bukas Daiktas. Atras ten savo palaimą, sielos pilnatvę ir užgrūdins ją ta vienatvė. Bet kol Karoliukas savo ryšulėlį miškan ruošė, josios tylioji pasąmonės pusė ėmė ir prabilo ir kad pradėjo burbėti, jog miške jokios palaimos ji neatrasianti. Sako Karoliuko pasąmonė, kad vartotojiškumas mums jau įgimtas, tad ir nesąmoningai įgimtas ir bukumas. Burba, kad norint visą pilnatvę pajusti, reikia ne miške mąstyti,bet kartu su kitais Bukais Daiktais. Ir tada gali išsivaduoti iš Buko Daikto statuso, į tiesiog Bukumą, kuris bus paremtas žinojimo nežinojimu. Ir Tą Bukumą, gali paversti savo palaima ir pilnatve. Ir vėl linguoja galva Karoliukas ir vėl nežino ką daryti, pasidėjo savo ryšulėlį kampe, sako dar palauksianti, kol susivoksianti, kur to Buko Daikto atsikratyti.