Užkampis

Nusprendė Karoliukas bus budistė. Ir sako: tėti, mama, būsiu budiste. Nepaisė grūmojančių kumščiais tėvų ir išėjo Karoliukas ieškoti nirvanos. Na gerai gerai, nuėjo pirmiausia į googlę pažiūrėt, kas per daiktas tas budizmas. Juk reik žinoti į ką nori tikėti! Paskaitė Karoliukas ir mąsto, kad nieko daiktas tas budizmas, sako ji ryšio su bažnyčia nerandanti, o Karoliukui, kaip ir bet kokiam šios žemės gyventojui reikia turėti tai, kam visą kaltę suversti galėtų. O budizmas sako, jei Karoliukas gerai suprato, kad pats dėl visko būsi kaltas ir patiko jai, kad nereiks niekam josios kalčių išpirkinėti ir ant kryžiaus kabėti. Mąstė Karoliukas, skaitė Karoliukas ir vis daugiau nieko nesuprato. Kaip tą teisingą kelią Karoliukui atrasti, kaip tą kančią atrasti, suprasti ir išsilaisvinti iš jos. Ir kaip tą visą Dharmos ratą perprasti. Nusprendė Karoliukas nirvanos nesiekti. Ir naujų religijų nesivaikyti. Mąsto, Karoliukas, kad čia nieko nebus ir googlės pamokų dėka budiste netapsi, reik savo mokytojo ir globėjo ieškoti, o tai link fanatizmo gali nuvesti, nepatiko ta mintis Karoliukui. Nusprendė liks ji ištikima savo pačios religijai -meilei. Ir bus Karoliukas tos religijos buda, išganytoja, šventoji mergelė, pranašas, mozė, guru. Surašys savo bibliją, koraną, tripitaką. O iki to laiko ir toliau Karoliukas, mamos vedama, eis į bažnyčią, atsiklaups, atsistos kada reikia, kalbės ,,Tėve mūsų", žegnosis, pajutus sąžinės graužatį dėl savo abejingumo nueis išpažinties, kur niekada Karoliukas taip ir nepasakys savo didžiausios nuodėmės - netikiu, ir visi sakys - katalikė.