Užkampis

Pagaliau Karoliukas ir vėl panyra į nieko neveikimo ir savęs besigailėjimo stadiją. Iš tikrųjų, jau spėjo jos ir pasiilgti, per tą ilgą mėnesį. Paniro Karoliuko galva giliai į pagalvę ir neišlenda, ach, tas geras miegas iki pietų. O šiaip Karoliukas, taip įsijautė į tingėjimą, kad tingi nunešt savo galvą po dušu. Kartais jau susimąsto ar netingi kramtyti. O kur dar tas sunkus kvėpavimo procesas! Tik svajoti niekada neaptings! Neįmanoma, juk kaip kitaip Karoliukas gyventų, tikriausiai Karoliuko apskritai tada nebūtų. Kiekviena pleiskana, ant neišplautos Karoliuko galvos, prisigėrusi svajonėm! O apie ką ji svajoja ir pati nežino. Yra gyvenime teisybė, nėra gyvenime teisybės, niekada nesužinos. Ir mąsto, ir svajoja Karoliukas apie didelę, ryškią šviesą tunelio gale ( ne ne... ne apie tą kurią pagalvojot), bet kaip nesimato, kaip užgęsta, kaip niekas neįžiebia taip ir lieka Karoliukas su neplauta galva ketvirta diena ant gėlėtos pagalvės iki paryčių su nemiga kankintis.

Raskit dar vieną, tokį individą, kaip Karoliukas, kuris galėtų pasigirti keturiais metais svajonių apie nieką, tada ji liks sužavėta.

Bet kai kuriuos dalykus, jau tapusius įpročiu, ji pasiliks.