Mačiau balą kiškio, meškino, vienaragio formos. Ir ,žinoma, širdelės.
Ne jau pavasaris ateina ir į mano širdį ?

-Ką veikei visą dieną?
-Gulėjau, nes skauda gerklę.

Skauda gerklę. Retkarčiais prarandu balsą. Tad gulėjau, nes skauda gerklę. Gulėjau minkštoje lovoje, apsiklojus antklode, kuri apvilkta gėlėta patalyne, užsimaukšlinus oranžinį chalatą, o gerklę apsigaubus baltu šiltu šaliku. Rankose laikiau ,,Užrašus apie Šerloką Holmsą" ir mėgavausi painiomis istorijomis. Retkarčiais išlipdavau iš lovos palepinti savo skaudančią gerklę karšta arbata arba karštu ypač sveiku ,,Gallina Blanca" sultiniu. Gyvenimas gražus. Fone girdisi gergždžiantis tarpais pritylantis ironiškas juokas.

Rytdieną taisysim piešimu.O ketvirtadienį girgždėsim mokykloje.

Balos.
Purvas.
Šuniui šalta letenėlems.
Ant rankų jam smagiau.
Nes visur tik balos.
Purvas.
Bet nesvarbu.
Šypsena.
Šuo lyžtelėjo man veidą.
Jis laimingas.
Jo letenėlės nebešąla.
Balos.
Purvas.
Svajonės lyg tirpstantis varveklis nuo mano stogo.
Nesvarbu.
Susikursiu naujų.
Apie tą patį.
Mano širdis atitirps.
Ji įsileis pavasarį.
Aš jaučiu.
Supratau...šiandien.
Šypsena.
Balos.
Purvas.
Matėt koks purvinas sniegas?
Mano šuniui šalta letenėlėms.

Žinau. Žinau kodėl dar vis nenoriu pavasario.
Ir ne vien dėl to kad bijau to tarpsnio tarp žiemos ir tikrojo pavasario. To... su tirpstančiu sniegu, su purvu sumaišiusiu grožiu, pliurzės... To kuriame jaučiu bus daugiau emocijų. Daugiau ašarų.

O dabar... Viskas dvelkia ramybe. Tas nieko nesakantis baltumas. Ta tuštuma. Ta apsnigta gelsvai apšviesta gatvė. Ten aš. Ten visos mano paslaptis. Ir man baisu, kad tai ištirps. Kad neliks pusnų, kuriuose klimpstu. Kad neliks siauručio tako, praminto praeiti tik vienam. Kad neliks tuščių medžių. Aš bijau. Todėl nenoriu. Todėl pykstu. Įsikniaubiu į šiltą šaliką, apsivelku pilką paltą ir ištirpstu minioj. Ištirpstu ir grožiuosi. Grožiuosi, kaip pusto, kaip žmonės priešinasi vėjui, kokie įraudę jų veidai. O kartais tiesiog grožiuosi tuo baltumu, kuris akina, kuris kartais erzina. Nes viskas taip pilka, juoda, balta. Nes tai aš. Aš neinu prieš vėją, einu su juo. Todėl nenoriu pavasario. Nes bijau. Bijau saulės. Bijau ateinančios žalumos. Bijau išgirst čiulbantį paukštį. Bijau išvysti, mano kieme žydinčias obelis.
Nenoriu.
Nenoriu.
Per daug spalvų.
Per daug optimizmo.
Per daug...
Per daug meilės... tame pavasarį.

Padėkokim istorijos, dailės ir etikos pamokoms. Dar keliom pertraukom ir keliom valandom namie.

Pamečiau mėnulį.

Sieloj tuščia.
Tik retkarčiais išlenda pyktis.
Dažnai pykstu.
Pykstu ant visų.
Sieloj tuščia.
Baltą lapą užpildau linijom.
O sieloj tuščia.
Baltą lapą užpildau spalvomis.
O sieloj tuščia.
Man liūdna.
Nes nemoku jausti.
Nes ten viskas skraido, bet nieko nejaučiu.
Aš pykstu.
Sieloj tuščia.
Verkiu.
Nes sieloj tuščia.
Bijau.
Nes sieloj tuščia.
O butaforiška šypsena puošia mano veidą.
Nenoriu rytojaus.
Nereik man nieko.
Sieloj tuščia.
Galėčiau gyventi viena.
Nes man reikia nedaug.
Balto popieriaus ir pieštuko.

Keista savaitė..

Nuo į atmintį įsirėžusios šypsenos ir užmerktų akių, pakeitusių visą gyvenimą...

Iki pavargusių, bet laimingų veidų pusę penkių ryto.

Iki komplimentų pakeliančių į padanges.

Keistas keista savaitė. 

Viena savaitė ir viskas viename. Pati nelaimingiausia gyvenime ir viena įsimintiniausia gyvenime.

Ir viskas viename. 

Dabar lyg košė galvoje. Užmerktos akys, ašaros, klykiantis balsas ir staiga visas klyksmas tampa laimingu šūkčiojimu mėlyname apšvietime. Keistas tas pasąmonės srautas.

Tu žinai, kad taip atsitiko, bet nesuvoki. Ta tuštuma. Tas nieko nejautimas. Tas vidų plėšantis jausmas.Niekas nesupras to nepatyręs. Ir vėl tas klykiantis balsas. Aš žinau, jis lydės mane visą gyvenimą. Tas mėlynas apšvietimas su šypsenomis nurims, bus tik faktas jog jis egzistavo. Bet TA   šypsena į kurią žiūrėdama neverkiau, tie balsai, tos ašaros. Jos neišnyks. Nes daktarai neklysta. Nes stebuklų nėra.