Kažkur skaičiau, kad batsiuviai - be batų, siuvėjai - neapsirengę, bet dailininkams to niekada nebūna, jie visada nusipiešia savo portretą. Šiandien ir aš pabandžiau. Žinau ko trūksta, bet dar nemoku. Tebūnie taip. Kada bus ir patobulesnis, o dabar gerai ir taip!

Kaip smagu rytą atsikelti, pratraukti užuolaidas ir pamatyti, kad vakarykštis tavo dviejų valandų darbas nuėjo šuniui ant uodegos ir lapų kieme dvigubai daugiau nei vakar. Ir kaip smagu, kad kaimynai augina ąžuolą! Kaip smagu, kad vėjas pučia į mūsų kiemo pusę ir pas kaimynus, nei vieno sušikto lapelio kieme. Nes visi lapai pas mane kieme! Kaip smagu! Ir kaip smagu žinoti, kad šiandien sugrėbus ąžuolo lapų patalą nuo savo pievos, ryt rasi tą patį! Kaip smagu! Mielas Kaimyne, jei augini ąžuolą, susirink lapus į savo kiemą.

Karolukas darė atsilenkimus, tad skauda presą. Grožis reikalauja aukų. Bet per didelių, kad atsikeltų ryte pabėgiot. Tad ir toliau skųsis pažiūrėjus į veidrodį ir kimš batoną su obuoliene vakarais! Ir atsilenkimų nebedarys. Juk skauda pilvo presą, užteks ir tų kelių. Juk bent morališkai jaučiasi geriau - sportavo.
Ir televizorius sugedo. Šiaip nesiskųstų... nebėda. Bet Hauso nematys. Ir šiaip naujo televizoriaus nori su 3D, kuris iš tiesų jai visai nereikalingas. Bet ką tu kietai - 3D!
O ir dar viena batų pora nepamaišytų. Iš tikrųjų jai visai nereikia batų. Bet juk reik prie savo super duper vasarinės batų kolekcijos pridėt dar porą žieminių! Nes juk reik turėt kelias poras...kad prie rūbų lengviau priderinti būtų.
O šiaip. Gyvent jai pasidarė nuobodu. Sako gal bandom ką naujo?! Ir sėdi toliau apsikabinus savo mielą kompiuterį. Geriausi draugai tapo. Šildo ją miela klaviatūros draugija. Naktimis apsikabinę miegotų. Tad užpuolą Karoluką sąžinės graužatis - degraduoji degraduoji. Neskaito knygų...per daug ten raidžių, per daug sunku. Tik svajoja, kaip skaito ,,Karas ir Taika". Pasvajoja ir toliau degraduoja apsikabinus savo loptopą. Ir vis sau kartoja:,, išsikapstysi iš savo depresijos. ruduo - sunkus metas." Bet iš tikrųjų tai ji tingi iš tos depresijos kapstytus. Nes tingėjimas gyvenimo būdų tapo. O dar prie depresijos ir geriausias (pats geriausias) draugas fotoaaparatas sugedo. Tad bijo Karolukas nešt jį taisyt, bijo sužinot kainą. Tad sėdi apsikabinus ir verkia... verkia. Bet iš tiesų visi tik mano, kad ji verkia dėl savo paties geriausio draugo... ne iš tiesų ji turi verkti dėl ko kitko. Juk visada būna tas - love hurt metas. O ruduo toks tinkamas metas. O ir kaltint čia visda lengviausia nieko dėtą rudenį.
Bet iš tikrųjų tai Karolukas, nesiskųs, ji nemėgsta žmonių savomis problemomis apkrauti.

Kažko minimalistiško ir šalto.
Nes vis dar nemėgstu spalvų.

http://www.youtube.com/watch?v=gsUK4mlv9m0&feature=player_embedded#!

Turėjo būt Augustės, bet į jį nuosavybės teises reiškia sesė ir mama. Šeimininkas priklausys nuo šokolado kiekio mano kišenėje.

Pavadinimas bus tada, kai sugalvosiu.

Spontaniškas. Be jokio apgalvojimo tad ir kompozicija kliūna. Naujo braižo ieškojimas su senom detalėm.

Einu prieš vėją, nes taip labiau patinka.

Galėjau beveik išpildyti svajonę.
Vadink mane kvaile arba labai protinga.
Atgręžiau nugarą ir nuėjau.

Nouvelle Vague - I Melt With You

Va ką daro nelabai protingi vaikai vidurnaktį, kai jiems ryt į darbą. Bet juk reik išbandyt naują sritį.  Jau visa photoshopo profė.  

Šiandien dėstytojas sakė : ,, Ji turėjo įstoti. Vilnius čia viską sušiko". Peiliu į širdį ir dar pamakaluoja.

myli
nemyli
myli
nemyli
myli
nemyli
myli
nemyli
niekaip negaliu atsikratyt senų įpročių - sėdėjimo ir svajojimo. Pasidedi pakelį draugių atneštų sausainių, įsipili arbatos iš termoso ir sėdi... svajoji. Aplinkui šmirinėja žmonės ir klausia ,,kiek kainuoja?". O tau nei jie rūpi, nei tau jų reikia (reikia...reikia...). Tik sudrumsčia tavo ramybę. O tau vis dažniau kirba mintis. Nemyli... nemyli... Penki litai. O gal vis dėlto... Dešimt litų. Net pati nesuprantu. Penki litai... Nemyliu.
per stipriai pasakyta, ne tas žodis. bet vis dėlto.

Kai ant subinės nuo sėdėjimo užauga mazolis reiškiasi per daug sėdi arba tavo kėdė kieta, mano atveju, savo guolio minkštumu nesiskundžiu, vis dėlto juk sėdžiu ant lovos. Tačiau mazolį prisitryniau, kaip reikalas. Reik kelt savo subiniuką nuo minkštojo guolio ir mąstyt toliau apie gyvenimą ( o taip mielieji, pasirodo gyvenime yra įdomesnių dalykų nei miegojimas ir tingėjimas. Pati tuo negaliu patikėti). Tai va, kai jau pernešiau savo subiniuką nuo minkštosios savo lovos ant kietos kėdės darbo vietoje, praplėčiau savo akiratį. Gera savaitėlė ir vėl savo sėdimąją parnešiu ant lovos, bet dabar, kaip praplėčiau savo akiratį, supratau, kad naujais metais priimsiu baltą gyvenimo mestą pirštinę ir eisiu kovot. O iki jų, toliau minkštai ir nelaimingai sėdėsiu savo spalvotoje lovoj.


Kieta ir nemiela kėdė apkrauta mano rudeniškais draugais.

Kartais net rudenį nugeltusios žolės gali atrodyti tokios romantiškos ir gražios. Jau buvau pasiilgusi fotoaparato savo rankose. Klepš klepš... užraktas.



Šioje nuotraukoje visiškai sutelpu aš. Leidžiu jums, meno kritikai, įžvelgti, kas joje parašyta.

P.S. Supynė skirta dviems... Gal kas su puodeliu arbatos kada prisijungsit?

Kartais mąstau, kad neverta mąstyti, nes tavo mąstymų niekas neišgirs, be to tavo mąstymai iš tikrųjų niekam ir nerūpi. Tad kodėl mąstau ir pati nežinau. Sėdžiu kartais tamsoj lovos kampe apsikabinus pagalvę, tam kad nesijausčiau tokia vieniša ir mąstau. Mąstau. Išduočiau ką mąstau, bet nei jums rūpi, nei jūs norit sužinot. Nes jūs turite savo mąstymus ir mąstote savaip, tad ir ką aš ir kaip bemąstyčiau jums, bus švelniai tariant - nusispjaut, nes manote, kad jūsų mąstymai geresni nei mano. O gal jūsų mąstymai ir geresni, gal kada nors jūs parašysit knygą apie savo mąstymus ir išliesite ten savo pykti apie globalėjančią visuomenę, apie technologijas užgožiančias tikrąsias vertybes, amerikonizmą įsiveržiantį į mūsų kultūrą puoselėjančią tautą, apie menininkus, kurie nebepuoselėją tikrųjų vertybių ar išvesite naujų filosofijų apie meilę, individą, visuomenę ir panašiai. Bet kad ir kiek jūs knygų parašytumėt, iš tikrųjų jūsų mąstymai niekam nerūpės. Na gal atsiras vienas kitas šviesuolis, kuris sakys: ,, va čia tai žmogus, va čia tai mūsų kultūros puoselėtojas" ir paduos nesusipratėliams dvyliktokams nagrinėti jūsų tekstą. Jie keiks jus ilgai ir nuobodžiai, kol po kelių metų keli iš tų keikūnų patys ims mąstyti ir rašyti knygas. Ir juos žinos tik keli apsišvietėliai, kurie tik patys tarpusavyje pažins kas jie tokie ir girs vienas kito mąstymus nors patys ir mąstys kitaip ir jiems kitų mąstymai iš tiesų nerūpės.
Moralo čia nėra ir neieškokit.
Skyrybos nemokėjau niekad.

Akla Mūza.
Nežinau, kaip ir iš kur. Iš pradžių ji turėjo akis. Vėliau nusprendžiau bus taip. Nebūdinga man.

Jūs tik neišsigąskite. Tiesiog mėgstu viską tobulai suderinti. O šiuo metu mėgstu juodai baltą.

O kaip man patinka plaukus draikantis vėjas. Ir pokalbiai autobuse.

I don’t believe in a fairytale end

Kate Nash -We get on

Kai groja ji, man kalbėt nereikia. Tik jei dainuočiau aš, truputėlį pakeisčiau pabaigą. Truputėlį.