Užkampis

Sėdi Karoliukas ir mąsto, kaip seniai ji apie beprasmybę mąstė. Galvoja, mislyja. Ir vėl graudulys širdelę apima. Apie laikus, dislaikus, šierinimus, folauvinimus, stalkinimus...Ir supranti, koks šiame pasaulyje žmogus vienišas jaučiasi. Toks menkas. Tad sukaupia tūkstantį draugų, užpildo dalelę vienišumo. Nes gal kada eis liūdėdamas dėl savo vienatvės pamatys tą vieną iš tūkstančio ir supras - ne vienas. Bet su tuo draugu nesisveikins, nes iš tiesų tai jo nepažįsta, tik kartą paspaudė laiką. Bet vis vien - bendramintis. Ir grįžęs pašierins kokią genialiai nuvalkiota mintį ir vėl lauks, pamatyti kad jis ne vienas. Vėl pildys savo savimeilę kitų atsainiais paspaudžiamu mygtuku. Ir jo mėlynoje juostelėje šokinės raudoni skaičiukai. Patenkinęs savo poreikį suprasti, kad jo dar niekas nepamiršo, nueis sau ramiai miegoti. Ir rytą vėl lauks jūsų dėmesio. Bet už to, kuris įkyriai kiša jums savo nuomonę ir siūlo jums jo nepramiršti, slypi ir kitas. Kuris tyliai, ramiai ir niekam neišsiduodamas, leidžia jam pasijusti svarbiam, slapčia seka. Bet jis ne ką prastesnis. Jis toks pats vienišius. Tik jis kitaip, subtiliau renka informaciją ir taip sau parodo, kad jis ne vienas, jis toks pats kaip kiti. Ir tada supranto Karoliukas, kad visas pasaulis iškėlė tą būtinumą būti pastebėtam. Būti matomam. Būti žinomam. Būti mėgstamam. Ir liūdna Karoliukui. Ji tokia pati. Ką tik išsiliejo, pasipiktino ir dabar lauks jūsų laikų, tikėsis, kad perskaitys. Pamatys. Ir sėdės ta proga kampe piktinsis savimi ir grasins išsitrinti feisbukus, blogus ir likti su pačia su savimi. Ir taip išsiverkus vėl pareikalaus dėmėsio leisdama paklausyti dainos, kuri tą dieną jai glosto širdį. O jūs tik laikinkit laikinkit ir sakykit: ,,aš su tavim ir aš ją klausau". Ir kaip iš tiesų tai beviltiškai beprasmiškai tuščia. Nieko nereiškia.