Užkampis

Išėjo Karoliukas po tyrlaukius pasidairyti, pirmu sniegu viduržiemį pasidžiaugti ir apmąstyti savąja dalią. Sakosi, pasimetusi ji šiame pasaulyje, o ir intencyvius monologus dieną naktį kalbėti ir jau atsibodę. Kam gyventi, kur gyventi, kaip gyventi, dėl ko gyventi, ką mylėti, kaip mylėti, kur mylėti,kodėl mylėti, ar tikrai mylėti, ką matyti, ko nematyti, kam matyti, kodėl matyti, ką skaityti, ko neskaityti, kodėl skaityti, ką sakyti, ko nesakyti, kam sakyti, kur nesakyti. Šiais klausimais apipinta, brenda ji beveik neužpustytu taku ir žiūri, tik kad vėl kiškelis, josios pernykštis draugas, strikinėja ir kartu pastrikinėti kviečiantis, senus, gerus prisiminti, kai vėjas plaukus darkė ir niekas nerūpėjo, tik daineles traukti ir meile tikėti. Karoliukas tik galvele pakraipė, susimąstė ir nusprendė nebestriksėti. Palydėjo Karoliukas akimis kiškelį, kolei dingo plačiąjam horizonte, paleido kartu su juo ir savo naivumą, sakosi, užaugti reikia, surimtėti... Ir tada jau viskas savaime ateis... Neateis, reiks pačiai nueiti... Tad taip Karoliukas monologus kalbėdama, kiškelį apgedėdama, naivumo išsižadėdama, apie beprasmybę mąstydama, nusprendė gyventi ir eiti, ten kur reikia nueiti, kad pasiektų, tą ką nori pasiekti, nes svajoti, sakosi, atsibodę.