Užkampis

Kažkaip keistai čia viskas. Keistai. Niekaip neperpranta Karoliukas gyvenimo, o gal ir nenori. Trypčioja vienoje vietoje ir žiūri, kad jau ištrypė pakankamai didelę duobę. Iškiša galvą iš duobės, lyg povandenis laivas - žiūronus, apsižvalgo ar nėra pavojų ir vėl grįžta trypčioti. Kartą pavargo, atsisėdo ant duobės krašto ir spokso į dugną. O nuo dugno sklinda toks nemalonus kvapas, rodos Karoliukui, lyg ji visą laiką mėšlinais batais būtų trypčiojus. Nebenori Karoliukas duobėn grįžti ir tą smarvę kentėti, bet sėdi toliau ant duobės krašto, rankyte palei nosį mosikuodama kvapui nuvyti ir mąsto į kurią pusę pasukti. Dreba ji kaip drebulės lapelis, nenori niekur judėti, nes trypčiodama taip ir neperprato gyvenimo. Sako pasėdės dar, pagalvos, o gal kas netyčia paims už rankytės ir parodys Karoliukui, kur reikia eiti ir kaip tų svajonių siekti.



čia galite perskaityti mano minti