Pasakas mėgsta visi. O aš mėgstu jas kurti. Kuriu apie princesę ir princą, jų pilį už devynių marių, mįslių įmynimą ir slibino galvas nukapotas dėl meilės. Tada atsimerkiu ir suprantu, kad mano pilis sugriuvo, princas pabėgo, mįslės liko neįmintos. Lieka kambarys, kuriame tamsoje žaidžia pro plyšius prasiskverbianti šviesa, lieka laikrodžio mušamos sekundės. Tada tenka vėl užsimerkti ir viską kurti iš naujo. Scenarijus nesikeičia. Bet dingsta slibinai, princesė su princu pasiverčia seneliais, kurie sugavo žuvelę ir prašė mylėti amžinai. Jei dingsta seneliai, atsiranda trečioji sesė jojanti ant ožkos po pasaulį ieškoti laimės ir sutinkanti trečiąjį brolį kvailį.
Niekada nebūsiu filosofė, matematikė. Bet paprašykit sukurti pasaką. Sukursiu. Tik žinokit jos nesipildo, pasakos ir yra pasakos :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą