Kad jau naujieji, tai paskaitykit ta proga Jurgos Ivanauskaitės novelę ,,Ar pas jus atėjo Naujieji?".
O šiaip su dar viena buitinio alkoholizmo diena. :)

Turiu tokį sąsiuvinį. Viršelis žalis su gelsvais drugeliais. Į jį buvo rašoma, tik dailyraščiu. Apvaliomis, į dešinę pasvirusiomis taisyklingomis raidėmis. Na, žinoma, kartais raidės pakrypdavo ar jas su liedavo ant sąsiuvinio lapo nukritusi ašara. Bet bendroje apvalių raidžių visumoje tų paklydėlių nesimatydavo. Tačiau kartą kažkur ties aštuonioliktuoju lapo puslapiu nekrito juoda rašalo dėmė. Nuo tada išnyko dailyraštis, raidės pradėjo prarasti savo dailę formą. Viskas krypo į kairę. O apvalias, kartais pasirodančias raides, sulieja ašaros ir jos išnyksta po juoda rašalo dėme. Liko tik žalias viršelis su gelsvais drugeliais...

Kai juodi šešėliai ant balto sniego krinta,
O mėnuo šoka su žvaidždėm
Ateina jausmas išganingas
Nušviečiantis pasaulis po žvaigždėm.
*

Turiu naują mėgstamiausią teptuką, jis ne toks puikus, kaip buvęs... bet tinka :)

Apie violetinį megztinį, dieną be sniego ir žalią trolei

Pasakas mėgsta visi. O aš mėgstu jas kurti. Kuriu apie princesę ir princą, jų pilį už devynių marių, mįslių įmynimą ir slibino galvas nukapotas dėl meilės. Tada atsimerkiu ir suprantu, kad mano pilis sugriuvo, princas pabėgo, mįslės liko neįmintos. Lieka kambarys, kuriame tamsoje žaidžia pro plyšius prasiskverbianti šviesa, lieka laikrodžio mušamos sekundės. Tada tenka vėl užsimerkti ir viską kurti iš naujo. Scenarijus nesikeičia. Bet dingsta slibinai, princesė su princu pasiverčia seneliais, kurie sugavo žuvelę ir prašė mylėti amžinai. Jei dingsta seneliai, atsiranda trečioji sesė jojanti ant ožkos po pasaulį ieškoti laimės ir sutinkanti trečiąjį brolį kvailį.
Niekada nebūsiu filosofė, matematikė. Bet paprašykit sukurti pasaką. Sukursiu. Tik žinokit jos nesipildo, pasakos ir yra pasakos :)

Sesė.

Ir truputį nevykusio photoshopo.
*
O šiaip. Gyvenam su naujom dainom. Ir sakom, kad gyvenam laimingai.

Šiandien per etiką rašėm apie kančią. Hm.
Gale pamokos lapelyje atsidūrė tai: Kokia kančios esmė ? Nėra. Ji tavęs nesustiprina, ji tavęs neparuošia tolesniems iššūkiams. Tiesiog tampi auka viso absurdo kurį ji sukelia, su klausimu - kodėl? O kartais ir be jo. Nes atsakymo nėra.

Galėčiau pagrįsti. Ne...Ne kultūrine patirtimi......