Vieną dieną bus taip, kad aš pamatysiu kalnus.
Ir dykumą, žinoma.
Atogražų miškus.
Romą.
Paryžių.
Berlyną.
Niujorką.
Monmartrą.
Florenciją.
Honkongą.
Vieną.
Ir
Ir
Ir turėsiu lapelį su ANYWHERE. Ir didelę didelę kuprinę.
Miegosiu ant kietos žemės
Rytus pasitiksiu su saule (lietum?) ir tuščiu skrandžiu.
Neplausiu galvos savaitę
Piešiu daug medžiu.
Sėdėsiu  prie Trevi fontano
Galbūt nupiešiu kokį portretą, kad galėčiau nusipikti valgyti
Ir iškėlusi nykštį keliausiu.
Ten kur norėsiu.
Galbūt ne viena.
Ne viena.

- Gal galiu  turėti katę?
- Ne
- Kodėl?
- Ne


Kai gyvensiu viena turėsiu katę. Ir šunį, žinoma.
Ne.
Du šunis ir katę.

Kodėl monologai niekada nevirsta dialogais?

Turiu teoriją apie praeitį dabartį ir ateitį, kuri galiausiai susiveda į meilę.

Apie nieko nežinojimo žinojimą. 

Ištryniau praeitį,
Kursiu ateitį.
Bet ateities sukurti neįmanoma.

Einu verčiau galvot apie beprasmiškai sarkaztišką gyvenimą. Kuris savo beprasmišku sarkaztiškumu stebina diena dienon. O jei susikurtum prasmę? Bent šiokią tokią?
Bet kam.
Mirsi ir viskas.
Viskas.
Kam kurti ateitį ?