Neišpasakytame žmonių keistume, atsiranda tokių neišpasakytų keistumų, kad tiems keistumas, rodos, lygių keistumų nėra.

Einam Filharminijon?

Gyveni gyveni, statai savo pasulėlį vienais prioritetais ir laimingas būni, bet ima ir ateina toksai amžius, kad tai ant ko tu statei savo gyvenimėlį atrodo, naivu ir niekam tikę ir tada jau galvoji ar tikrai vis dar verta kampe su kakava sėdėti, romantiškų melodijų klausytis ir šniurpščioti. Sako, kad reik griaut tuos pamatus, kuriuos dvidešimt naivių metelių statė ir jau kaip tikrai subrendusiai moteriai statytis naujus ir tvirtus. Storesnėm sienom. Kad šitame pasakiškai gražiam pasauly lengviau bebūtų. Sako, kurs naują himną All you need is art ir kiekvieną rytą sugiedosianti, kad dėl viso pikto nepamirštų, kaip reik gyventi. Ir tarp tų keturių storų sienų sėdėsianti, giedosianti, piešianti, ir planuosianti miškan važiuoti, kur pagaliau nustotų bereikalingai plepėti ir apie savo dalią prie upelio mąstyti pradėsianti.Sakosi, dabar į širdį pieštukus ir teptukus krausianti. Himną kursianti ir pirma plytas pirkti pradėsianti.