,,Lietuvos ryto" horoskopas rašo, jog ketvirtadienis geriausias metas pasimatymams. Ketvirtadienį kinas ant lubų, bet... aš horoskopais netikiu.

Stovėti baloje ir jaustis laimingai

 Pamečiau striukę, džiaugiausi mišku, pralėkiau dviračiu, stovėjau baloj. Bandžiau apskaičiuoti kelintadalį ploto užima sniegas mano kieme, na bet iš manęs niekada nebuvo matematikės. Džiaugdamasi purvinu pavasario keliu ir pirmasiai išgristais traukos dėsnio garsais. Sugalvojau štai ką : jei meilei reikia įrodymo, tai nėra tikra meilė, tai savanaudiška, o abipusė nesavanaudiška meilė neegzistuoja, tad tikra ir besąlygiška meilė yra tik vienpusė, kuri reikalauja ne Įrodymo, o Atsako. Jai sugriuvus meilė tampa savanaudiška, kuri reikalaujanti įrodymo. :D  Meilės dėsnio teorema by Kero. :DD

Kadanors ir aš mylėsiu savanaudiškai. Tikiuosi. :D O dabar (ne)sidžiaugiam tuo, kaip yra. :D

Tobula.Myliu.Gyvenu.Svajoju.Egzistuoju.Verkiu.Skrajoju.Myliu.

Pažvelgė į apsnigtą kelią, nusišypsojo ir tarė : ,, Taip... nelaimingai sušiktai įsimylėjus, o pavasaris dar vis neatėjo". Ir paliko šviežius pėtsakus ant sniego. Tegul visis mato. Egzistuoju.

Gyvenimas gražus. Skardus sarkatiškas juokas. Aš ir rimtai sakau: gyvenimas gražus.  Juokas nutilo. Triumfuoju.Meluoju.Negražus.

Fone trūksta muzikos. Ji užpildo tarpus kai nieko negalvojil. Tada nesijauti taip blogai, jog nežinai ką pasakė Kamiu ar  netiki Hiusmanu, o egzistencializmo problemos tau vienodai šviečia.  Nes skaitai knygą ir matai špygą. Špyga... Sušikta tavo meilė.  Cha. Nusišvilpt. 

Jau žinau, ką čia rašysiu po kokių dviejų savaičių. Žinojau jau visus metus. 

Naudingas šeštadienis atsiimant už absurdiškai blogą penktadienį.