Pavydžiu.
Darykit ką norit. Pavydžiu.
Nieko nepakeisi.
Nes esu romantikė iki paskutinio plauko.
Nes kiekvieną dieną svajoju gulėt po žvaigždėtum dangum, nes kiekvieną dieną svajoju taip paaugliškai mylėt.
Nes mane gundo ta holivudiškam filme vaizduojama meilė.
Ir jei kada senatvėj sėdėsiu kokiam aptriušusiam krėsle, drebančiom nuo parkinsono rankom ir būsiu nieko gero nenuveikus po saule. Bet būsiu žaidus lapų karą, stovėjus lietuje ir ištarus ,,aš tave myliu". Ir nesvarbu, jei taip truks ne visą gyvenimą... Metus...vasarą...mėnesį. Tam aptriušusiam fotely jausiuos laiminga. Nes viso to nenorėsiu pamiršt. Nes turėsiu ką prisimint. Nes prisiminus vėl lakstys šiurpuliukai. Nes tai gera. Nes žinosiu, kad mylėjau.
O jei... O jei... O jei to ir nevyks. Jei sėdėdama tam fotelį galvosiu: ,, ir vis dėlto aš nemylėjau". Nesijausiu nelaiminga. Nes žinau, kad tokia egzistuoja. Nes vis dar būsiu romantikė ir vis dar verksiu žiūrėdama filmą, nes vis dar spoksiu pro langą.
Tik vieną žinau, niekada niekada nenoriu neigt meilės. Niekada niekada nenoriu tikėt, kad protas gali viską kontroliuot. Jausmai stipresni. Jie užvaldo. Nes nereik neigt to kas gražu. Nes nereikia vaidint kvailu, tai kas turi jausmus. Nes protas yra niekas prieš tai, kas yra meilė. Nes protas mus paverčia ciniškais. Ir niekaip... Niekaip to nesuprasiu...
Nes aš tuo gyvenu.
Gyvenu mintim.
Svajonėm.
Šiurpuliukais.
Muzika.
Ašarom.
Juoku.
Ir nenoriu to atsisakyt.
Nes nenoriu protaut.
Nes verčiau jau visą gyvenimą sėdėsiu prie lango, nei tikėsiu protu.
Nes, kaip sako protingi dėdės, protas mums visada pasiekiamas, bet širdies mums neduos niekas.